2 tipo cukrinio diabeto profilaktika ir gydymas

Nepaisant to, kad yra duomenų, jog būna genetinė predispozicija sirgti 2 tipo cukriniu diabetu, galima kalbėti apie jo profilaktiką. Vienos iš svarbiausių ligos vystymosi priežasčių – netaisyklinga, gausi mityba, mažas fizinis aktyvumas, nulemiantys antsvorį. (Apie 80 proc. visų sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu – nutukę). Vadinasi, vengiant šių rizikos veiksnių, t.y. taisyklingai maitinantis nuo vaikystės, reguliariai sportuojant, išlaikant optimalų kūno svorį, galima sumažinti riziką susirgti 2 tipo cukriniu diabetu.
 

2 tipo cukrinio diabeto atsiradimą lemia, kaip jau minėta, genetinis polinkis (predispozicija), insulino receptorių nejautrumas insulino poveikiui (rezistentiškumas), insulino sekrecijos pokyčiai. Vieningos nuomonės, koks mechanizmas vystosi pirmiausia – ar atsiranda ląstelių rezistentiškumas insulinui, dėl ko daugiau išsiskiria insulino, ar kai dėl nuolatinio persivalgymo kasa nuolat skiria daug insulino ir dėl to sumažėja ląstelių jautrumas jo poveikiui, – nėra aišku, tačiau žinoma, kad dėl receptorių jautrumo insulinui sumažėjimo ląstelės nereaguoja į insuliną ir negali pasisavinti gliukozės, todėl ir susidaro per didelė gliukozės koncentracija kraujyje, ir insulino būna per daug. Abi šios būklės kenksmingos. Kuo ilgiau sergama, tuo labiau senka kasos rezervas, ir tuomet padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje (hiperglikemija) jau būna nulemtas insulino trūkumo.
 

 

Simptomai išryškėja ne iš karto


Žmogus gali sirgti kelerius metus nieko nežinodamas, nes nejaučia jokių simptomų arba nekreipia dėmesio į tokius simptomus, kaip, pavyzdžiui, kūno niežulys, troškulys, dažnesnės odos pūlinės ligos (tai ir yra pirmieji ligos simptomai).
Kai kada liga diagnozuojama pagal jau atsiradusias cukrinio diabeto komplikacijas, tokias kaip diabetinės polineuropatijos nulemti kojų skausmai, kojų “deginimo” jausmas; atsiradus kojų opoms, kartojantis šlapimo takų infekcijoms.
 

Ligą galima diagnozuoti labai anksti


Tam reikia naudoti tinkamą diagnostikos metodą, t.y. atlikti gliukozės tolerancijos mėginį (tiriama veninio kraujo plazma). Gana dažnai kaip profilaktinės patikros priemonė diagnozuojant cukrinį diabetą atliekamas paprastas gliukozės kiekio kapiliariniame ar veniniame kraujyje tyrimas. Deja, tokiu atveju liga gali likti nediagnozuota.
Gliukozės tolerancijos mėginio metu gliukozės kiekis nustatomas kraujyje nevalgiusiam, paskutines kelias dienas specialios dietos nesilaikiusiam žmogui. Tada duodama išgerti 75 g gliukozės ir tyrimas kartojamas po 2 val. Ypač svarbu neužmiršti šio tyrimo atlikti žmonėms, kuriems rizika susirgti 2 tipo cukrinio diabetu yra padidėjusi.
Didesnė rizika sirgti 2 tipo cukriniu diabetu yra:
• nutukusiems (kai KMI > 27 kg/m2);
• moterims, gimdžiusioms didesnius nei 4 kg naujagimius;
• kai yra CD sergančių pirmos eilės giminaičių;
• moterims, patyrusioms savaiminį persileidimą, gimdžiusioms negyvagimius.
• moterims, kurioms buvo diagnozuotas gestacinis diabetas (įvairaus laipsnio angliavandenių apykaitos sutrikimas, pirmą kartą nustatytas nėštumo metu).
Reiktų atkreipti dėmesį ir į tuos žmones, kuriems, atlikus gliukozės tolerancijos testą, diagnozuojamas gliukozės tolerancijos sutrikimas arba sutrikusi glikemija nevalgius, t.y. kai gliukozės kiekis kraujyje nevalgius nėra didelis, bet didesnis negu norma. Esant gliukozės tolerancijos sutrikimui, rizika susirgti diabetu didesnė. Sutrikusios glikemijos nevalgius reikšmė iki galo nėra aiški, bet tyrimų rezultatai rodo, kad jos atveju didėja diabeto išsivystymo rizika, nors ir mažiau negu asmenims, kurių gliukozės tolerancija sutrikusi. Taigi abiejų šių grupių asmenims reiktų ypač kreipti dėmesį į savo gyvenimo būdą ir stengtis jį koreguoti, siekiant išvengti 2 tipo cukrinio diabeto.
Pagrindinis gydymo tikslas – gera angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimų kontrolė
Ji pasiekiama derinant tinkamą mitybą, fizinį aktyvumą ir medikamentus. Mitybos korekcija ir fizinis aktyvumas – tai priemonės, kurios ne tik leidžia pačiam ligoniui aktyviai dalyvauti gydant jo ligą (o ne vien pasikliauti tabletėmis), pakeičia požiūrį į savo gyvenimo būdą bei ligą, bet ir padeda sureguliuoti svorį, angliavandenių, lipidų apykaitą. Labai svarbu skirti pakankamai dėmesio ir laiko ligonio mokymui. Reikia atsiminti, kad sergantieji yra vyresnio amžiaus žmonės, kuriems keisti gyvenimo įpročius nėra lengva, todėl kiekvieno apsilankymo metu reiktų su ligoniu, pagal jo užrašus, aptarti mitybą, įsitikinti, kad žmogus žino hipoglikemijos simptomus, žino ir tinkamai naudojasi savikontrolės priemonėmis, taisyklingai vartoja medikamentus. Būtina išmokyti ligonį, kaip reiktų keisti gydymą, jei keičiasi dienos režimas, vystosi gretutinės ligos.
Nutukusiems žmonėms svorio mažinimas – ypač svarbi gydymo dalis. Sumažinus kūno svorį, sumažėja rezistentiškumas insulinui, pagerėja insulino išskyrimas, sumažėja padidėjusi gliukoneogenezė kepenyse.
Kai pakeisti dietą ir gyvenimo būdą nepakanka, skiriama medikamentų
Šiuo metu Lietuvoje 2 tipo cukrinis diabetas gydomas kelių pagrindinių grupių (kitaip dar vadinamais gliukozės koncentraciją kraujyje mažinančiais) geriamaisiais preparatais.
Vieni jų – sulfanilkarbamido dariniai ((gliklazidas (Diaprel, Diabrezide), glipizidas (Antidiab, Glucotrol XL), glikvidonas (Glurenorm), glibenklamidas (Maninil, Glyboral), glimepiridas (Amaryl)) – stimuliuoja insulino išsiskyrimą kasoje. Šios grupės vaistai taip pat padidina ląstelių receptorių jautrumą insulinui, kai kurie iš jų turi ir kitų teigiamų savybių, pvz., apsaugo kraujagysles nuo mikrotrombų.
Daugelis šios grupės vaistų šiuo metu jau yra išleisti ilgai veikiančios formos (pvz., Amaryl, Diaprel MR, Glucotrol XL ir kt.), tad tablečių užtenka išgerti vieną kartą per dieną valgant, prieš pat valgį ir iš karto po valgio.
Ilgo veikimo sulfanilkarbamido preparato glimepirido pradedant gydyti paprastai skiriama 1 mg per parą. Didžiausia rekomenduojama paros dozė – 4 mg, ypatingais atvejais – 6 mg. Skiriant dar didesnes dozes, papildomas naudingas poveikis nedidelis. Svarbu tai, kad glimepiridas gali būti taikomas kombinuotam gydymui – jo gali būti skiriama kartu su insulinu. Glimepiridas sparčiai absorbuojamas iš virškinamojo trakto, jo pasisavinimas – beveik 100 proc., jo savybėms nereikšmingas maisto poveikis. Preparatas stimuliuoja pirmą ir antrą insulino sekrecijos frazes, didina audinių jautrumą insulinui. Dėl pasišalinimo iš organizmo ypatybių glimepirido gali būti skiriama ir sergant inkstų, kepenų ligomis.
Priešingai nei anksčiau minėti vaistai, visame pasaulyje plačiai vartojamas biguanidų grupės vaistas metforminas tiesiogiai neveikia insulino sekrecijos. Vaistas slopina angliavandenių pasisavinimą žarnyne, veikia kepenyse, slopindamas gliukoneogenzę, mažina rezistentiškumą insulinui, t.y. organizme esantis insulinas geriau atlieka savo darbą. Metforminas mažina apetitą, gerina lipidų apykaitą.
Vartojant šio vaisto gali pasireikšti tokie nepageidaujami poveikiai: pykinimas, metalo skonis burnoje, viduriavimas. Nerekomenduojama skirti metformino ligoniams, sergantiems sunkiomis vidaus organų ligomis (širdies kraujagyslių, inkstų, kepenų ir kt.), nes tokiais atvejais gali išsivystyti koma. Metforminas gali būti derinamas su sulfanilkarbamido grupės vaistais, insulinu.
Dar viena nauja vaistų grupė – tiazolidineodionai (risiglitazonas (Avandia) bei pioglitazonas (Actos)). Šie vaistai didina daugelio organų jautrumą insulinui, nedidindami insulino sekrecijos kasoje. Vaistai gali būti vartojami su metforminu ar sulfanilkarbamido dariniais, kai pastarųjų poveikis nepakankamas.
Kita grupė vaistų – ne sulfanilkarbamido sekretagogai (metiglinido derivatai – repaglinidas (Novonorm), nateglinidas (Starlix)) – naujos cheminės grupės vaistai, skatinantys insulino sekreciją kasos ląstelėse tik tada, kai reikia – valgant. Šie vaistai veikia trumpiau nei sulfanilkarbamido dariniai, todėl jų reikia vartoti prieš pagrindinius valgymus.
Angliavandenių pasisavinimą žarnyne slopina fermento a gliukozidazės inhibitoriai – akarbozė (Acarbose, Glucobay). Šie vaistai nesukelia hipoglikemijos, gali būti derinami su kitų grupių vaistais nuo diabeto. Vartojant šių vaistų gali padidėti dujų susidarymas žarnyne, atsirasti vidurių pūtimas, viduriavimas. Paprastai pradedama skirti minimalias dozes ir dozė didinama kas 2-3 savaites, siekiant išvengti nepageidaujamų poveikių.
Kai skiriant maksimalias kelių cukraus kiekį kraujyje mažinančių vaistų dozes nepavyksta kontroliuoti cukraus kiekio kraujyje, skiriamas insulinas injekcijomis į poodį (viena arba kelios injekcijos per dieną, kartu su geriamaisiais gliukozės koncentraciją kraujyje mažinančiais vaistais arba be jų). Tai atsiranda dėl to, kad išnyksta kasos rezervas, ir insulino organizme nepakanka.
Vaistai parenkami vadovaujantis daugelių veiksnių
• Pavyzdžiui, atsižvelgiama, ar pacientas yra nutukęs, ar normalaus kūno svorio.
• Atsižvelgiama, kiek yra padidėjęs cukraus kiekis kraujyje. Įvertinama, kokiomis ligomis ligonis yra sirgęs arba serga. Tai gali lemti, kad kai kurių iš vaistų negali būti skiriama. Normalaus kūno svorio ligoniai, kuriems gydymas dieta ir gyvenimo būdo korekcija nepadeda, paprastai pradedami gydyti sulfanilkarbamido grupės vaistais, tuo tarpu nutukusiems žmonėms skiriama biguanidų.
• Kai vienu medikamentu glikemijos koreguoti nepavyksta arba, atsižvelgiant į vaisto toleravimą, didinama to paties vaisto dozė, arba gydymas papildomas kitos grupės medikamentu.
• Kai ligonis serga sunkiomis kitų organų ligomis, pvz., kepenų, inkstų ar širdies nepakankamumu, kai kurių medikamentų negali būti skiriama.
• Netinkamai gydomas arba negydomas diabetas gresia komplikacijomis.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai

Mūsų draugai