Pranašai vietoj gydymo – ne išsigelbėjimo šiaudas

Kalbėdami apie bet kokią ligą, išgirsime, kad sergamumas auga. Kita vertus, praktiškai nesukuriama visiškai onkologinę ligą įveikiančių vaistų. Veikiausiai todėl visada atsiranda žmonių, kurie atsisako gydymo, o išsigelbėjimo ima ieškoti pas žiniuonius, aiškiaregius ar kitus „pranašus“. Jei liga nėra mirtina, gydytojo nurodymų nepaisymas akivaizdžiai ir greitai žmogaus sveikatai neatsiliepia. O jeigu žmogus serga vėžiu? Juk būtent sergantieji vėžiu ir sudaro daugumą tų, kurie it skęstantysis šiaudo griebiasi įvairių netradicinių priemonių.
 
Birželio pradžioje Rusijos žiniasklaida pranešė apie jaunos moters mirtį. Moteriai buvo diagnozuota kiaušidės cista, o medikų pagalbą ji iškeitė į sūrias arbatėles, meditaciją saulėje ir sektantų leidžiamo žurnalo „Visatos žvaigždė“ dėjimą prie skaudamos vietos. Būtent tokiomis priemonėmis pasveikimą ir visišką sveikatos sustiprinimą garantavo sektos „Allia–ajat“ vadas. Patikėjusiems sektos stebuklais buvo griežtai draudžiama kreiptis į medikus, gerti vaistus ir pan. Kazachstane užgimusi sekta šioje šalyje seniai uždrausta, tačiau sau palankią dirvą netruko susirasti Rusijos platybėse – Novosibirske. Rusijos televizija pranešė, kad šiuo metu sektos lyderiui Valerijui Milšteinui, kuris, beje, yra tris kartus teistas už išprievartavimą, plėšikavimą, iškelta baudžiamoji byla. Šįkart – už sukčiavimą stambiu mastu. Pagal pareigūnų versiją, dėl gydymo nutraukimo mirė mažiausiai 4 Novosibirsko gyventojai, dėl dar 4 – vyksta tyrimas.
Apie netradicinius metodus, jų taikymo galimybes ir pavojus kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos klinikos onkologe-chemoterapeute Edita Juodžbaliene.
Ar praktikoje buvote susidūrusi su pacientais, kurie norėjo išbandyti ar bandė kokius nors netradicinės medicinos gydymo būdus, ėjo pas aiškiaregius, o gal net lankėsi pas hilerius? Ar esate girdėjusi bent vieną atvejį, kai žmogus savo jėgomis išsigydytų vėžį?

Onkologe dirbu jau beveik ketvirtį amžiaus – ko tik neteko matyti! Manau, kad kone visi pacientai savo noru ar, artimiesiems pageidaujant, kartu su tradicinės medicinos metodais bando ir netradicinius. Galėčiau knygą parašyti apie pacientų savigydos metodus, kurių gama iš tiesų plati – nuo įvairiausių žolelių, papildų iki kosminės energijos. Deja, neliko nei vieno atsiminimo apie stebuklingą išgijimą, o nesėkmingų bandymų tikrai galėjo būti mažiau.
Manau gerai, kad susirgus radikaliai keičiamas gyvenimo būdas, žmonės randa laiko pailsėti, save patausoti, įsiklausyti į savo organizmą. Tai labiau būdinga moterims, kurios iki tol dažniausiai rūpindavosi visais keturiais namų kampais, bet tik ne savimi.
Turėjau pacientę, kuri buvo nuvykusi ir į Braziliją. Pasakodama apie savo pojūčius, ji nurodė ir neįprastų dalykų, sunkiai paaiškinamų vien savitaiga: pavyzdžiui, neįprastai ilgas miegas, prakaitavimas po seanso... Kadangi ji nenutraukė ir mūsų paskirto gydymo, nepastebėjau jokių neįtikėtinų sveikatos pasikeitimų.
Pastaruoju metu tarp sergančiųjų didelį populiarumą turi papildai.
Kaip apskritai vertinate netradicinius gydymo būdus, ar yra Jums priimtinų?
Netradicinės priemonės ne atstoja, o tik papildo galimą gydymo arsenalą. Padeda organizmui atsigauti po chemoterapijos ar spindulinio gydymo, pagerina inkstų ar kepenų veiklą, miegą, veikia raminamai, papildo racioną naudingomis ir gal trūkstamomis maisto medžiagomis.

Be abejo, gerai, kai pacientai rūpinasi savo emocine būsena, ne užsisklendžia nuo visų, neieško kaltų, o padeda sau savitaiga, malda, užsiima naudinga ar dėmesį nuo ligos atitraukiančia veikla, lanko savitarpio pagalbos grupes.
Manau, kad skausmui, limfedemai sumažinti, judesiams atkurti galima taikyti manualine terapija, vandens procedūras, jogos pratimus, akupunktūra ir pan. metodus.
Taip pat yra gerai, kai pacientas domisi savo liga, jam taikomais gydymo metodais, galimais šalutiniais poveikiais, t.y. dalyvauja gydymo procese ir bendradarbiauja su medikais.
Tačiau noriu pastebėti, kad mūsų žmonės mėgsta pulti į kraštutinumus. Man atrodo nepriimtini tokie dalykai:
– kai gydomasi pas ekstrasensus, nes tuomet dažniausia būna reikalaujama netaikyti jokios chemoterapijos ar spindulinio gydymo. Netikiu ir hileriais;
– kai pasikliaujama ne gydytoju, o populistiniais, pseudomedicinos žurnalais ir juose išspausdintais neaišku iš kur nurašytais patarimais. Keista, kai knygas apie vėžio gydymą rašo inžinieriai ar kiti jokio medicininio išsilavinimo neturintys žmonės ir atsakomybės už tai niekas neprašo;
– kai susirgęs pacientas radikaliai keičia mitybą ar pradeda badauti. Medicininėje literatūroje gydytojams, gydantiems onkologinius ligonius, nėra jokių mitybos rekomendacijų. O populiarioje literatūroje mitybos rekomendacijų labai daug, bet neaišku, kuo jos paremtos, be to, dažnai prieštarauja viena kitai. Neaišku ir kiek naudos ar žalos padaroma drastiškai ribojant kai kuriuos iki tol organizmui įprastus produktus (pieną, mėsą ir pan.). Tai juk irgi nemenkas stresas organizmui.
– kai susirgęs pacientas, dideliais kiekiais pradeda vartoti medžiagų, kurių jo organizmas anksčiau negaudavo, ir net neaišku, ar turi šias medžiagas virškinančių fermentų, neaišku ir kaip jos reaguoja tarpusavyje. Nemanau, kad Azijoje ar Pietų Amerikoje augančius augalus atpažįsta ir perdirba mūsų lietuviškas organizmas. Esu už lietuviškus augalus.
Neprieštarauju netradicinėms priemonėms, jeigu jos nesukelia šalutinių poveikių ir nėra nutraukiamas gydytojo paskirtas gydymas. Tačiau atsisakymas įrodymais pagristo gydymo nėra protingas, nes negrįžtamai prarandamas laikas ir dar labiau užleidžiama onkologinė liga. Pavyzdžiui, kai pacientas atsisako operuoti I stadijos skrandžio vėžį, dėl ko liga progresuoja, tampa nebeišgydoma, o juk jai išgydyti būtų pakakę vien operacijos.
Netradicinius metodus laikyčiau priimtinais jauniems, onkologine liga nesergantiems žmonėms. Iš tiesų prasmingiau ne radikaliai keisti gyvenimo būdą susirgus, bet užbėgti ligai už akių, pasirūpinti onkologinių ar kitų ligų profilaktika. Aišku, kalbėti visada lengviau negu daryti ir keisti netinkamus įpročius, kurie formuojasi nuo mažens. Taigi savo vaikams turėtume įskiepyti sveikos gyvensenos, tinkamos mitybos įpročius. Nei kiek neabejoju, kad jaunimo mėgstama kokakola ir traškučiai, alkoholio ir rūkalų reklamos poveikis ateityje atsilieps itin neigiamai. Pakanka jau vien to blogio, kurį gauname neišvengiamai, t.y. įkvepiame, net nežinodami išgeriame, suvalgome. Iš tikro savo fizine sveikata (t.y. fiziniu kūnu) reikėtų pradėti rūpintis nuo pat jaunystės: negerti, nerūkyti, valgyti pakankamai vaisių ir daržovių (t.y. gauti antioksidacinių medžiagų), vengti streso, rūpintis, kad sąnariai, raumenys būtų reguliariai mankštinami. Jau įrodyta, kad tai pats geriausias kelias išvengti daugelio su šiais rizikos veiksniais susijusių onkologinių ligų.
Ar gali būti tikėjimas toks stiprus, kad žmogus pasveiktų? Gal yra atliekami moksliniai tyrimai, bandantys rasti ryšį tarp emocijų ir ligos? Kokia vieta gydant vėžį tenka savitaigai?
Žmogaus pasąmonė vis dar paslaptis. Kiek įtakos fiziologiniams procesams turi smegenys, jausmai, iki galo nėra žinoma, tačiau, manau, kad įtaka yra ir nemenka. Kodėl moterys per amžių amžius atlaiko gimdymo skausmus? Kodėl žmonės po didžiulio streso, avarijos gali net nejausti sulaužyto kaulo skausmo ar pan.?
Manau, kad emocijos turi ryšį su mūsų sveikata. Juk kai labai emociškai pavargstama, organizmas lyg ir „išsiderina“, viską skauda, viskas blogai. O kai nuotaika gera, ir sveikata pagerėja. Net ir mūsų literatūroje rašoma, kad, esant krūtų skausmingumui (mastalgijai), 70–80 proc. besikreipiančiųjų skausmas praeina vien po gydytojo apžiūros. Savo praktikoje taip pat pastebėjau, kad neretai paciento nusiteikimas gali padėti arba pakenkti jam sveikti. Domėjausi ir streso įtaka vėžiui. Tačiau akivaizdžių įrodymų neradau, nes vėžio išsivystymą lemia labai daug veiksnių (maistas, vanduo, aplinka....) ir vien streso įtaka tampa sunkiai pamatuojama. Jei pacientas sako, kad vėžio diagnozė jam buvo nustatyta iš karto po to, kai mirė artimas žmogus, manau, kad tai netiesa – greičiausia jis jau ne vienerius metus sirgo.
Kaip nustatyti, kokią įtaką skyrybos turėjo krūties vėžio išsivystymui brandžiame amžiuje? Mūsų organizmas – tarsi didelis orkestras, todėl net ir vieno jo dalyvio sutrikimas išderina viso orkestro darbą. Stresas turi įtakos ne tik vėžio, bet ir širdies, endokrininių liaukų ir kitų organų veiklai.
Nustatyta, kad laikas, per kurį sveikos ląsteles pasikeičia tiek, kad tampa vėžinės ir susiformuoja apčiuopiamas auglys, gali būti nuo kelių iki keliolikos metų. Tad apie senatvę galvokime nuo jaunystės.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai