Apie kepures, meno terapiją ir meilę

Ona Dambrauskienė – aktyvi Elektrėnų neįgaliųjų organizacijos narė, kultūrinio gyvenimo dalyvė. Pažįstami ją apibūdina kaip vis stebinančią moterį: mezga kepures, puoštas Gedimino pilimi, įvairiais gyvūnais, kuria papuošalus iš veltinio ir sausų augalų, rašo eilėraščius, pastaruoju metu mokėsi oratorystės ir fotografuoti. Pati Ona, kuriai nustatytas tik 35 proc. darbingumas, mat serga galvos smegenų kraujagyslių arterine-venine aneurizma, sako esanti nuo mažens bėgti įpratusi optimistė. Mąsto pozityviai: kas nutinka, turi nutikti, tad nėra prasmės iš anksto verkšlenti ir nerimauti. Likimas padės rasti sprendimą.
 
Išbandymas ūkiškais darbais
Moteris sakė jaunystėje jokių meninių polinkių neturėjusi, tik padėjusi tėvams prižiūrėti ūkį. Meiciškėse, Būdos kaime greta Elektrėnų, tėvai ūkininkavo, laikė 30 raguočių, kone tiek pat avių, kelias karves ir kiaules, arklį, tad su sūnumi ir trimis dukromis vos spėjo rūpintis šienu ir kitais ūkiškais darbais.
Onutė puikiai atsimena savo, dar mokinės, vasaros atostogų dienas: atsikelia 4 valandą ryto, pakinko arklį, bėga melžti karvių, kad spėtų priduoti pieną, tada bidonus sukrauna ir veža į supirkimo punktą. Grįžusi – vėl bėgte: ganyklos – maždaug po 3 kilometrus nuo namų, į vienas reikia nuginti avis, į kitas – karves, trečią – arklį.
„Vaikščioti nemokėjau, vis bėgdavau. Džiaugdavausi spėjusi užbėgti namo atsipjauti riekę lašinių ir duonos. Iš daržo pasiskindavau agurkų, iš sodo – obuolių, energijos užtekdavo. Į pasaldintą vandenį suberti duonos gabalėliai – mutinys – atrodė karališkas valgis“, – prisimena jauna moteris.
Kartais pajusdavo: nutirpsta rankos, galva svaigsta, net kalba užstringa. Tada pagalvodavo: „Ko tik nenutinka žmogui iš nuovargio“. Naktį pailsėdavo – vėl viskas gerai. Dabar supranta, kas tai buvo būsimos ligos simptomai.
Išbandymas meile ir liga
Ištekėjusi vos 18 metų, Onutė apsigyveno vyro tėvų, kurie tiek ūkio neturėjo, namuose Lelyvos kaime. Moteris sako, kad megzti ją pastūmėjo tas ramesnis gyvenimas ir būsima motinystė. Kaip nenumegzti kepurėlės, šiltų kojinaičių laukiamam kūdikiui? Juolab kad jos seserys mezgimu sau rimtai pelnė duoną, o ji norėjo prisidėti prie šeimos biudžeto.
Būtent motinystė jai padėjo sužinoti, kad serga reta liga. Pas vyro tėvus atsikrausčiusią jaunamartę netrukus ištiko skausmo priepuolis: nutirpo ranka, pradėjo laužyti kaulus, atrodė, kiekvienas sąnarys į kitą pusę išsiraito ir ją plėšia į atskiras dalis. Jauna moteris duso, vyras išbėgo kviesti greitąją pagalbą. Ligoninėje atsipeikėjusi Onutė nepažino net artimųjų. Tada sužinojo, kad pastojo.
Gydytojai nusprendė, kad tokia jos organizmo reakcija į nėštumą. Jo metu Onutę dar buvo ištikę keli skausmo priepuoliai su insulto požymiais, bet moteris ištvėrė, į medikus nesikreipė. Po gimdymo praėjus vos porai savaičių, prasidėjo skausmo priepuolių maratonas. Onutę apimdavo panika, kad neištvers skausmo, ji prarasdavo orientaciją. Prasidėjo odisėjos po gydymo įstaigas, tyrimai. Kol jauna moteris gulėdavo ligoninėse, dukrele rūpinosi vyras ir uošviai.
Vieną diagnozę – „auglys galvoje“ – netrukus pakeitė kita – galvos smegenų kraujagyslių arterinė-veninė aneurizma.
Kamuoja nerimas – užsiimk kūryba
„Buvau rami. Gulėdama ligoninėse, pamačiau, jog, kad ir kaip būtų, yra žmonių, kuriems dar blogiau. Kol esi gyvas, visada turi kuo džiaugtis. Tai supratęs tik su neįgaliųjų vežimėliu judantis žmogus turbūt yra laimingesnis už tuos, kurie į viską žvelgia piktai“, – sakė Onutė.
Tada sužinojo, kad dirbti negalės, jai nustatytas vos 35 proc. darbingumas.
Norėdama nukreipti mintis nuo galimų priepuolių, nerimo dėl savo perspektyvų ir prisidėti prie namų biudžeto, moteris ėmėsi rankdarbių. Pirmiausia – floristikos. Kaip nepabandyti ką nors sukomponuoti iš žiedų, šakų ir samanų, kai jų tiek greta auga prie pat namų šlamančiame miškas. Mokė nuotraukos įvairiuose žurnaluose ir noras užimti rankas, kurti, o geri atsiliepimai po parodų gretimo miestelio bibliotekoje buvo svarbus stimulas.
Vėliau į Onutės kasdienybę įsiveržė veltinis, papuošalų kūrimas, dar vėliau ėmė nerti kabliuku. Iš pradžių vasarines kepuraites, vėliau – ir žiemines. Netrukus ėmėsi virbalų. Kepurių variantų Onutės mintyse sukosi kaip bičių spiečiuje.
Pastebėję O.Dambrauskienės kūrybiškumą, prieš porą metų Lietuvos neįgaliųjų draugijos Elektrėnų skyrius pakvietė ją mokyti amatų. Kiekvieną kartą ji mokė vis kitos rankdarbių technikos: dekupažo, vilnos vėlimo, papuošalų gamybos. „Gal kuri iš moterų pasimokiusios ir savarankiškai verstis pradės, bet ne tai svarbiausia. Pakaks, kad pats darbas teikia džiaugsmo ir tuo tarsi gydo. Puiku ir klubuose pabūti, maloniai pabendrauti, išsikalbėti“, – sakė moteris.
Nors šis darbas jai patiko, rankdarbių mokė vos pusmetį – panaikino visuomeninio transporto reisus, neliko galimybių iš Lelyvos kaimo nuvažiuoti į Elektrėnus, mat pati Onutė automobilio nevairuoja.
Mugė – atgaiva ir parama
O.Dambrauskienės seserys savo mezginiais prekiaudavo įvairiose mugėse, tad jos parduoti paėmė ir Onutės floristikos darbelių, kepurių. Darbelius pirko, tad į mugę išsiruošė ir Onutė. Tik be floristikos darbų. Jie užima nemažai vietos, lengvai nubyra ir netenka grožio. Kas kita kepurės.
„Vienodų kepurių megzti negaliu. Jei vieną papuošiu gėlėmis, tai kitą – gyvūnais ar dangaus kūnais. Kuo išskirtiniau – tuo įdomiau“, – sako moteris, besidžiaugdama, kad tas savitumas sulaukė susidomėjo. Atsirado paklausa, užsakymų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Pernai, kai visi itin garsiai kalbėjo apie krizę, turėjo kaip reta daug prekių ir labai abejojo, ar žmonės pirks kepures, pirštines. Tačiau grynos merinoso vilnos mezginiai žmonių dėmesio nestokojo, pardavė visas 200 savo autorinių kepurių.
„Man mugė ne tik darbas, bet ir malonumas. Žmonės domisi, šypsosi, kepures matuojasi, pasiūlymų pažeria. Po 3 dienų fiziškai jaučiuosi nuvargusi, bet emocionaliai labai pasikrovusi.
Mugė – rimta parama šeimai. Po mugės O.Dambrauskienė paprastai nusiperka porą dešimčių kilogramų siūlų (tai žaliava metams) ir įgyvendina kokį nors šeimos sumanymą. Užpernai šeimai trūko pinigų automobiliui, po mugės nusipirko, pernai uždirbtas lėšas skyrė internetui įsivesti, anksčiau padengė dalį skolų už namo įrengimą.
Dailės terapijos fenomenas
Pernai Neįgaliųjų draugija pasiūlė Onutei nuvykti į Dailės terapijos seminarą Šventojoje. Moteris sutiko. Pasak Onutės, ten ji patyrė kažką fenomenalaus. Ji gerai žinojo, kad kūryba – malonus laiko praleidimo būdas, bet netikėjo, kad gali pagerinti vidinę būseną, nuotaiką, padėti atsikratyti priepuolių.
Dailės terapijos mokytojo žodžiai, kad gyvenam ne sau, o tam, kad padėtume kitiems, pokalbiai vakarais visiems susėdus ratu, grojimas armonikėle, nuoširdi kaip šeimoje aplinka, pripildė nenusakoma ramybe, darna.
„Po šio seminaro pusmetį nebuvo nė vieno priepuolio, jaučiu kardinalų minčių, požiūrio pasikeitimą, energijos antplūdį. Supratau, kad negaliu be žmonių, noriu kitiems daryti gera, padėti vienišiems senukams ar neįgaliems vaikams“, – sako moteris.
Žiemą ji išmoko daryti masažus, lankė oratorinio meno seminarus. Visada viešai kalbėti bijojusios moters vieša kalba-prisistatymas buvo pripažintas geriausiu grupėje.
Ji pasinėrė ir į projektą „Iš nieko sukurk kažką“. Iš alaus kamštelių padarė gultą ir šarvus, iš lipnios juostos – pirštines, iš laikrodžių, kompiuterių detalių – suvenyrų ir papuošalų, iš buitines technikos detalių – baldus. Nusipirko fotoaparatą ir fotografuoja, savo mintis ir eilėraščius pradėjo skelbti internete. Sulaukusi pasiūlymų imtis socialinės veiklos, vasario mėnesį su „Caritas“ savanore suorganizavo išvyką vienišiems vilniečiams senukams.
Savęs atradimo metai
Iš kur šios idėjos? „Tai savęs ieškojimas ir visagalis internetas. Be jo gyvendamas vienkiemyje esi atskirtas nuo kitų, o internetas padeda burtis bendraminčiams, per jį galiu bendrauti“, – sako Onutė. Ji net nepastebėjo, kaip gyvenimas įsuko į savo verpetą. Nieko net ilgai planuot nereikia – kyla sumanymas, atsiranda ir finansų, ir pagalbininkų jį įgyvendinti.
Moteris įsitikinusi, kad keičiasi žmogus, keičiasi visa aplinka. Problemų turi visi, svarbu, koks žmogaus požiūris į jas. Nereikia iš gyvenimo pernelyg reikalauti, o džiaugtis tuo, ką turi. Laimė ateina ne tada, kai pasieki tikslo. Ji – tai gebėjimas džiaugtis kiekvienu žingsneliu, ko siekiant..
„Net nepažįstu savęs, taip per metus pasikeičiau. Buvau vos ne globojama, staiga ištrūkau, turiu daug planų, minčių, polėkių. Namiškiams sunku mane priimti. Džiaugiuosi vyro palaikymu. Jis gal ir norėtų, kad daugiau būčiau namuose, bet labai mane supranta. „Man neramu, bet negaliu sulaikyti, jeigu tau tai padeda geriau jaustis, – sako jis. –Tarp mūsų yra didelis pasitikėjimas“, – pasakoja moteris.
O kai emocijos kamuoja, Onutė sėda rašyti. Vasarą buvo pakviesta į Lietuvos neįgaliųjų draugijos organizuojamą literatų seminarą. Gal ir tai dar atneš pokyčių?

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai