Apsinuodyti galima ir geriant vandenį

Kas nežino, kad vanduo yra gyvybiškai svarbus. Jei be maisto žmogus gali išgyventi savaites ar net mėnesius, be vandens jis miršta vos per keletą dienų. Kita vertus, yra atvejų, kai numirti ar bent jau stipriai apsinuodyti galima ir geriant vandenį... jei jis užterštas.

 

Vanduo tampa valiuta

 

Šiuo metu beveik trečdalis pasaulio žmonių gyvena šalyse, kuriose vidutiniškai ar labai trūksta vandens. Manoma, kad jau 2025 metais šis skaičius išaugs iki dviejų trečdalių. Penktadalis pasaulio gyventojų neturi sveiko geriamojo vandens, kas trečias žmogus gyvena antisanitarinėmis sąlygomis. Todėl nenuostabu, kad jau dabar pasaulyje kyla konfliktų dėl ribotų gėlo vandens išteklių, o vanduo tampa vos ne dar viena itin brangia valiuta.

Lietuvai į šiuos konfliktus ir prekybą veltis nereikia. Mūsų valstybė viena tų nedaugelio, kuri turi dideles centralizuotai tiekiamo gėlo požeminio vandens atsargas. Be mūsų, tuo gali pasidžiaugti tik danai. Lietuvos geologijos instituto atliktų tyrimų duomenimis, mūsų vandens atsargos beveik septynis kartus didesnės nei suvartojame. Ir nors, palyginti su kitais Europos miestais, Lietuvos geriamojo vandens kokybė pavydėtinai gera, tačiau ir Lietuvoje yra geriamojo vandens problemų: šiaurės vakarų Lietuvoje padidėjęs fluoridų kiekis, daugelyje vandenviečių per daug geležies, o kartu ir mangano. Kaimuose vis dar nėra centralizuotos vandentiekio sistemos, žmonės geria vandenį iš šachtinių šulinių, kurių vanduo dažnai yra užterštas nitratais ir mikrobais.

 

Reikalavimai vandeniui

 

Koks vanduo bėga iš mūsų čiaupų, semiamas iš šulinių, šaltinių ar perkamas iš parduotuvių, galime sužinoti tik ištyrę vandens mėginius laboratorijoje. Bendra problema ta, kad nors Lietuvoje giluminių gręžinių vanduo yra pakankamai kokybiškas, tačiau kai kuriose vietovėse jame galima aptikti kiek daugiau nei leidžiama geležies ir mangano. Dėl padidėjusios mangano ir geležies koncentracijos smarkiai pablogėja vandens skonis ir spalva, jis tampa drumstas, rusvas, lieka daug nuosėdų. Geležies perteklius žmogaus sveikatai nekenkia. Per didelis mangano kiekis gali sukelti kenksmingus fiziologinius efektus, dažniausiai neurologinius sutrikimus. Šiuos metalus pašalinti iš vandens galima statant geležies filtrus.

Jei vandenyje daug magnio ir kalcio, liaudiškai kalbant, vanduo „kietas“, tai nekenkia mūsų sveikatai. Šios medžiagos mums net reikalingos. Tačiau nuo jų ant buitinių prietaisų susidaro kalkės. Tokiais atvejais padeda minkštinimo filtrai. Tačiau kartais jie taip išvalo vandenį, kad jame visiškai nebelieka žmogui reikalingų medžiagų. Todėl rekomenduotina minkštinimo filtrus statyti tik prieš buitinius prietaisus ar vandeniui, kuriuo mes prausiamės.

Tačiau visais šiais atvejais vandenį gerti galima. Geriamasis vanduo tinkamas vartoti ir laikomas švariu, jeigu jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai. Pagal Lietuvoje nustatytą vandens kokybės standartą, geriamajam vandeniui keliami šie pagrindiniai reikalavimai:

Vandenyje neturi būti patogeniškų mikroorganizmų, kirmėlių kiaušinėlių, pirmuonių, virusų. Tai yra vanduo turi būti saugus epidemiologiniu požiūriu.

Geriamasis vanduo turi būti gerų organoleptinių savybių. Tai yra bespalvis, bekvapis, skaidrus, be nemalonaus prieskonio, negali būti didesnės koncentracijos toksinių medžiagų ar jų priemaišų negu reglamentuota higienos normoje.

Vanduo turi būti saugus toksikologiniu požiūriu.

 

O kas gi bėga iš čiaupo?

 

Specialistai vieningai teigia, kad Lietuvoje vandentiekio vanduo yra gerai apdorotas ir kad jį galima gerti net ir nevirintą. Iš mūsų čiaupų bėgantis geriamasis vanduo yra griežtai tikrinamas ir prižiūrimas specialiai tam sukurtų institucijų. Dažniausiai jis atitinka visus geriamajam vandeniui keliamus reikalavimus ir tokį vandenį galima gerti kasdien.

Tačiau kas nutinka, kad vis dėlto kai kur atsukus čiaupą pasipila ne toks kokybiškas vanduo? Specialistų teigimu, vandens kokybę sumažina seni vamzdynai ir vandens užsistovėjimas. Tiesa, yra ir daugiau problemų.

Šiuo metu viena opiausių – per didelė fluoro koncentracija. Lietuvos regionuose ji yra skirtinga. Leistinas normas dažniausiai viršija šalies šiaurės vakarų ir vakarų regionų vandenviečių geriamajame vandenyje.

Mokslininkai nustatė, kad jokio pavojaus nėra, jei viename litre geriamojo vandens yra 0,7–1,0 mg fluoro. Tačiau minėtame regione fluoridų koncentracija siekia 4–5, o kai kur net daugiau nei 7 mg/l. Kitoje pusėje, rytų ir pietryčių Lietuvoje, fluoridų koncentracija yra labai maža (0,0–0,4 mg/l). Fluoras turi ir teigiamą, ir neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Pasaulinė sveikatos organizacija atlikusi tyrimus nustatė, kad, fluoro koncentracijai geriamajame vandenyje viršijant 1,5 mg/l, gali kilti vaikų dantų fluorozės pavojus, o kai fluoro koncentracija viršija 10 mg/l, atsiranda kaulų fluorozės galimybė. Taigi šią Palangos, Klaipėdos ir kitų šiaurės vakarų ir vakarų miestų problemą turėtų spręsti, o ir žada tai daryti, centralizuoto vandens tiekėjas. O kol kas ten gyvenantiems žmonėms specialistai pataria gerti tik filtruotą vandenį (dažnai klaidingai manoma, kad fluorą iš vandens galima pašalinti jį virinant. Iš tiesų dalis fluoro vis tiek nusėda su kalcio druskomis, todėl po virinimo vandeniui reikia leisti nusistovėti, paskui nupilti ir tik tada gerti. Tačiau net ir taip visiškai fluoro vis tiek neišvengsite). Taip pat daugiau dėmesio reikia skirti fluorozės profilaktikai, valgyti daugiau pieno produktų (piene esantis kalcis sujungia fluoro junginius), dantis valyti pasta, turinčia mažiau fluoro, ir labai gerai išskalauti burną.

 

Kasamės po šuliniais

 

Šulinio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos, jo įrengimo ir priežiūros. Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti lietaus vanduo. Tvartas, tualetas, tręšiami daržai, sąvartynai ir kiti taršos šaltiniai turi būti žemiau šulinio.

Tose sodybose, kuriose vykdoma ūkinė veikla, rasti atokesnę vietą šuliniui įrengti dažnai nėra galimybės. Trąšų, mėšlo perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius azoto junginiais. Todėl gyventojai savo šuliniuose esančio vandens kokybę turėtų nuolat tikrinti.

Atliekant cheminį tyrimą šulinio vandenyje rekomenduojama ištirti azoto grupės junginių – nitritų, nitratų, amoniako kiekį ir permanganato indeksą, kuris parodo bendrą užterštumą organinės kilmės teršalais ir užterštumą įvairiomis druskomis.

Specialistai skambina pavojaus varpais: net ketvirtadalio Lietuvos gyventojų gręžiniuose ir šuliniuose vanduo, kuris semiamas maistui gaminti ir gerti, – netinkamas! Atlikti tyrimai parodė, kad mūsų šuliniuose dažniausiai viršijama leistina ribinė nitratų koncentracija. Geriamajame vandenyje ji yra 50 mg/l. O dažnai randama 60–150 mg/l, yra atvejų, kad viršija net 300 mg/l. Toks vanduo laikomas pačiu nesaugiausiu, 2012 metų tyrimai rodo, kad trečdalio šulinių vandenyje viršijama ribinė nitratų koncentracija.

Nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos, šie junginiai nepašalinami nei virinant, nei buitiniais vandens filtrais, tačiau yra itin pavojingi sveikatai. Jei vis dėlto rūpinatės tuo, ką geriate patys ar pilate į savo vaikų stiklines, vandenį geriau pasitikrinkite. O tai visuomet galima padaryti vandens mėginį atvežus į visoje Lietuvoje esančius Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos skyrius.

 

 

 

Dažniausiai vandenyje aptinkami mikrobai

 

Žarninė lazdelė (E. coli), žarniniai enterokokai, lūžinės klostridijos – tai mikrobai, nuolatos gyvenantys žmonių ir gyvulių žarnyne. Aptikus jų vandenyje, aišku, kad vanduo užterštas į jį patekus fekalijoms. Fekalijose esančios bakterijos gali sukelti vidurių šiltinę, dizenteriją, salmoneliozę ir t. t.

Žaliamėlė pseudomona randama fasuotame ir mineraliniame vandenyje. Bakterijos išskiria nuodingą endotoksiną ir fermentus, o tai gali sukelti įvairias ligas. Randama dirvožemyje, augaluose, ant sveikų žmonių odos. Vandenyje gali išgyventi iki metų, nes nereikli maisto medžiagoms, atspari dezinfekuojamosioms priemonėms.

Lūžinės klostridijos (C.perfringens) – indikatorinis mikroorganizmas, rodantis seną fekalinę taršą. Jos sukelia nemažai užkrečiamųjų ligų. Nustatomos, kai geriamasis vanduo yra iš paviršinių vandens šaltinių arba jo saugai turi įtakos paviršinis vanduo. Lūžinės klostridijos, patekusios į nepalankias joms sąlygas, virsta sporomis. Sporos atsparios aplinkos poveikiui ir ilgai išlieka aplinkoje.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai