Ar išties Okinavos dieta padeda sulaukti 100 metų?

Japonai turi didesnę nei bet kurios kitos tautos atstovai tikimybę sulaukti 100 metų. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai lemia japonų mityba. Tad ar jie teisūs? Ar trokštantiems ilgai gyventi verta pradėti maitintis sojų varške (tofu) ir kalmarais? Ar mityba gali turėti įtakos ilgaamžiškumui? Kalbame apie japonų dietą. Arba Sardinijos dietą. Arba Ikarijos dietą. Arba bet kurią kitą iš daugybės regionams būdingų tradicinės mitybos taisyklių, kurių laikydamiesi vietos gyventojai sulaukia 100 metų – žymiai dažniau nei įprastai.

Visai neseniai mirė seniausias pasaulio žmogus– Jiroemon Kimura iš Kiotango šalia Kioto. Jam buvo 116 metų – tai ilgiausias kada nors užfiksuotas vyro amžius. Po J. Kimuros mirties seniausio Žemės gyventojo titulas atiteko 115 metų sulaukusiai Misao Okavai iš Osakos. Abiejų senolių kilmė mums primena: japonai žino keletą triukų, padedančių sulaukti 100 ir daugiau metų. JT duomenimis, šioje šalyje šimtamečiai ir vyresni sudaro didesnę nei bet kuriame kitame pasaulio kampelyje gyventojų dalį – ir tam didžiulę įtaką turi mityba.

Taigi, toliau šiame straipsnyje Michael Booth dalinasi sukauptomis žiniomis tyrinėjant Okinavos dietos veiksmingumą.

Jau seniai domiuosi, kaip maitintis, kad sulaukčiau ypač garbaus amžiaus. Aplankiau pietines Japonijos Okinavos salas, kuriose šimtamečių gyventojų dalis didesnė nei likusioje šalyje. Susipažinau su keliais senjorais, gyvenančiais mažyčiame Ogimi miestelyje, kurio gyventojų amžiaus vidurkis turbūt didžiausias visame pasaulyje. Miestelį sudaro praktiškai vos viena gatvė, apstatyta nedideliais nameliais, kuriuose gyvena daugiau kaip tuzinas šimtamečių. Senoliai prižiūri savo daržovių lysves arba sėdi verandose ir stebi pro šalį keliaujančias laidotuvių procesijas. Su šeima apsilankėme vietinėje „ilgaamžių kavinėje“. Valgėme ryžių, tofu, bambukų ūglių, jūros dumblių, marinuotų agurkėlių, nedidelių troškintos kiaulienos papilvės gabalėlių ir mažų pyragaičių. Vakarieniavome po žydinčiu drakonmedžiu, aplink skrajojo lėkštės dydžio drugeliai. O mano jauniausias sūnus paklausė, ar čia nėra KFC restorano.

Kitą dieną pakalbinau amerikiečių gerontologą dr. Craigą Willcoxą, kuris daugybę metų tyrinėjo Okinavos ilgaamžiškumo paslaptį. Jis – vienas iš knygos „Okinavos programa“ („The Okinawa Program“) bendraautorių, joje išdėstęs savo atradimus (C. Willcoxas „vartoti kuo žemiau mitybos grandinėje esantį maistą“ rekomendavo daug anksčiau, nei tai padarė Michaelis Pollanas, pasiūlęs daugiausiai dėmesio skirti veganinei mitybai).

C. Willcoxas trumpai apibūdino vietinių mitybos privalumus: „Okinavos gyventojams gresia mažesnis aterosklerozės ir skrandžio vėžio pavojus. Ypač maža ir rizika susirgti vėžiu, kurį lemia hormonai, pvz., krūties ar prostatos. Okinavos gyventojai per savaitę vidutiniškai tris kartus valgo žuvų. Jie gausiai vartoja neskaldytus grūdus, daržoves ir sojų produktus, o tofu ir jūros dumblių čia suvalgoma daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Be to, jie renkasi kalmarus ir aštuonkojus, kuriuose gausu taurino, todėl nedidėja cholesterolio kiekis ir nepakyla kraujo spaudimas.“

Ypač įdomios vietinės Okinavos daržovės: jų violetinėse saldžiosiose bulvėse gausu flavonoidų, karotenoidų, vitamino E ir likopeno. Kartieji agurkai padeda sumažinti kraujo spaudimą sergant diabetu. Kaip ir dauguma Jūsų, žinau įprastus dietinės mitybos principus – vartoti mažiau cukraus, druskos ir sočiųjų riebalų, atsisakyti kepinių ir pan. Bet man labiau patinka mintis, kad galima atrasti mažiau pažintų takų į ilgaamžiškumą – esu linkęs rinktis tiesiausią ir trumpiausią, tiesiai į tikslą vedantį kelią. Per pietus restorane (valgėme tradicinį patiekalą goya chanpuru, paruoštą iš karčiųjų agurkų ir kepto tofu, kiaušinių bei kiaulienos), praktiškai apgriuvusioje lūšnoje, pasiteiravau C. Willcoxo, kokius Okinavos dietos principus perėmė jis pats. C. Willcoxas prisipažino pradėjęs vartoti ciberžolių ir jazminų arbatas, kurios, tikėtina, apsaugo nuo vėžio. Nereikia ir sakyti – abu gėrimus dabar gurkšnoju rytais.

Žinoma, galimybę sulaukti 100 metų lemia ir Jūsų DNR, augimo sąlygos ir temperamentas, taip pat fizinė veikla ir socialumas, Jūsų gyvenamosios aplinkos klimatas, prieinamos sveikatos priežiūros kokybė, požiūris į laiką, įprotis numigti dieną bei religiniai įsitikinimai, karo patirtys... Pasisekė, jei gimėte mergaite, – 85 % pasaulio šimtamečių yra moterys. Bet apskritai manoma, kad 30 % gyvenimo trukmės lemia Jūsų mityba. Kai kas teigia, kad tinkama mityba gyvenimą gali pailginti dešimtmečiu. Tad kyla klausimas – ar vertėtų visiems pereiti prie tofu, saldžiųjų bulvių ir kalmarų dietos?

Kaip teigia Niukasto universiteto Senėjimo ir sveikatos instituto direktorius, profesorius Johnas Matheris, ši dieta žalos veikiausiai nepadarys, bet moksliniai duomenys palankesni Viduržemio jūros dietai. „Stinga tyrimų apie žmones, kurie japonų mitybos principų laikosi negyvendami japoniškoje aplinkoje, – man atskleidė jis. – Taip, Japonijai šiuo metu priklauso ilgaamžiškumo rekordas, bet kiek anksčiau juo pasigirti galėjo Švedija ir Naujoji Zelandija.“ (Kinijoje Okinava ilgus amžius buvo vadinama nemirtingųjų žeme, bet šio fakto veikiausiai negalime laikyti itin mokslišku).

J. Matheris, mitybos srityje dirbantis jau 40 metų, pridūrė, kad šiauriečių dieta dabar ypač populiari, o nauji moksliniai tyrimai liudija žuvų ir pieno produktų naudą. Kalbant apie ilgaamžiškumo dietas, gausus pieno produktų vartojimas išties vertintinas prieštaringai – japonai vartoja mažai pieno produktų, o Viduržemio jūros mityboje iš esmės apsiribojama sūriu ir jogurtu. Vis dėlto profesorius iki šiol pirmenybę teikia išsamiai aprašytai Sardinijoje esančios Nuoro provincijos arba Graikijos salos Ikarijos ilgaamžių gyventojų mitybai. Tai paskutinė stotelė ieškant jaunystės šaltinio.

Praėjusį mėnesį laikraštyje „Guardian“ pasirodė informacija, kad vienas iš trijų Ikarijos gyventojų sulaukia 90 metų. Minimi šie veiksniai, leidžiantys nugyventi Matūzalio gyvenimą: antioksidantų gausios žolelių arbatos (pvz., virškinimą gerinanti laukinių mėtų arbata arba kraujo apytaką skatinanti kiečių arbata), alyvuogių aliejaus upeliai, kalnai šviežių daržovių ir šiek tiek mėsos ar pieno produktų. Ilgiausia gyvenimo trukme pasižyminti JAV bendruomenė – Kalifornijoje, Loma Linda įsikūrę Septintosios dienos adventistai – taip pat renkasi vegetariniais principais grįstą mitybą. Dar vienos ilgaamžiškumu pasižyminčios vietos – Kosta Rikoje esančio Nikojos pusiasalio – gyventojai gausiai valgo pupeles.

Be abejo, ne atsitiktinumas, kad pirmasis Ikarijos prekybos centras duris atvėrė vos prieš trejus metus – o Okinavos gyventojų, gimusių tada, kai į vietovę jau buvo atvykusios JAV oro pajėgos ir pradėjusios veikti greitojo maisto užkandinės, sveikata žymiai prastesnė nei vietos šimtamečių.

„Visų šių dietų mechanizmai panašūs, – dėstė J. Matheris. – Viena hipotezė – senėjimą pristabdyti galima stengiantis išvengti molekulių pažeidimų, valgant žuvis, pupeles, riešutus, ankštines daržoves, neskaldytus grūdus, taip pat ribojant raudonąją mėsą, pieno produktus ir cukrų. Tokia mityba apsaugo ląsteles.“ Vis dėlto profesorius tiesiais ir trumpais keliais netiki: „Anksčiau mėginome sveikatą susieti su konkrečiais maisto produktais ar medžiagomis, bet dabar į mitybos principus žvelgiame bendriau.“

Kai kas teigia, kad ilgaamžių mityba pasižymi kalorijų ribojimu – net ir gero maisto derėtų valgyti mažiau. Ikarijos, Okinavos, Sardinijos, tam tikrų Skandinavijos dalių gyventojams įvairiais istoriniais laikotarpiais trūko maisto ir jų tradicinę mitybą formavo nepriteklius. Dabar esama manančių, kad, vidutinį vakariečių dienos kalorijų kiekį sumažinus 10 % ar netgi 40 %, galima išvengti lėtinių ligų ir sustiprinti imunitetą. Šį požiūrį palaiko ir A. Willcoxas. Išties Okinavos gyventojų vakarienės mantra hara hachi bu reiškia „valgyk, kol pasijusi 80 % sotus“. Bet J. Matheris nusiteikęs skeptiškiau. „Jeigu esate pelė – nuostabu, – juokauja jis. – Bet jei esate žmogus, šio principo poveikis Jums nėra įrodytas pagrįstais tyrimais.“ Ėdrūnai gali pasiguosti – profesorius nurodo, kad naujausi didelės apimties tyrimai atskleidė: kalorijų ribojimo poveikis bengališkosioms makakoms buvo skirtingas. JAV nacionalinio senėjimo instituto tirtos beždžionės, kurių kalorijų norma buvo ribojama, buvo sveikesnės, bet ilgiau negyveno. O Viskonsino nacionaliniame primatų tyrimo centre nustatyta, kad kalorijų ribojimas 30 % prailgina gyvenimo trukmę. Kalorijų ribojimo šalininkų bendruomenės pažymi, kad narvuose laikomų beždžionių tyrimai vargiai gali ką pasakyti apie žmogaus ilgaamžiškumą.

Tad ką valgė seniausi, Gineso rekordų knygoje įrašyti žmonės? J. Kimura rekomendavo košę, miso sriubą ir daržoves. Jo šūkis – „valgyk lengvai, kad gyventum ilgai“ – išties atitinka kalorijų ribojimo filosofiją. Jo įpėdinė, 115 metų Misao Okawa, savo naująjį titulą atšventė skanaudama mėgstamiausią patiekalą – skumbrių sušius (ypatingas Osakos patiekalas, kuriame gausu acto). Ilgiausiai gyvenęs žmogus buvo prancūzė Jeanne Calment. Ji mirė 1997 m., sulaukusi 122 metų. J. Cament buvo priklausoma nuo šokolado, per vakarienę gausiai vartodavo alyvuogių aliejų ir kasdien gėrė raudonąjį vyną. Lentpjūvės darbininkas Magomedas Labazanovas, kurį rusai laikė seniausiu šalies žmogumi, mirė pernai, sulaukęs 122 metų (nors gimimo data nepatvirtinta dokumentais). Jis rekomendavo valgyti laukinius česnakus. Seniausia Didžiosios Britanijos gyventoja, 113 metų Grace Jone iš Bermondsėjaus, rinkosi „kokybišką, anglišką maistą – ir nieko šaldyto“ ir kartkartėmis mėgdavo su draugais išlenkti taurę chereso. Seniausias Britanijos vyras Ralphas Tarrantas mėgsta viskį, o iki 70-ojo gimtadienio traukė dūmą. Beje, jo mėgstamiausias patiekalas – varškės pyragas.