Gimdos mioma

 Gimdos mioma, myoma uteri – nepiktybinis gimdos lygiųjų raumenų ir jungiamojo audinio
ląstelių navikas. Pagal histologinę struktūrą skiriamos lejomiomos, fibromiomos, fibromos.
Gimdos miomų atsiranda vaisingo amžiaus moterims. Jos diagnozuojamos 25–30 proc. moterų, vyresnių kaip 35 metų.
Klasifikacija
Pagal lokalizaciją miomos skirstomos į:
• intramuralines – miomos mazgas raumeniniame sluoksnyje (iki 50 proc. atvejų);
• subserozines – miomos mazgas po seroziniu gimdos dangalu ir išgaubia jį į pilvo ertmę (iki 35 proc. atvejų);
• submukozines (pogleivio) – miomos mazgas pogleiviniame gimdos sluoksnyje ir išsigaubia į gimdos ertmę (iki 5 proc. atvejų);
• intraligamentines – miomos mazgas iš ektopinių gimdos raumeninio sluoksnio užuomazgų tarp gimdos raiščių lapelių (pasitaiko retai).
Dažniau būna gimdos kūno (95 proc. atvejų), rečiau kaklelio miomos, dažniau nustatoma dauginių miomų mazgų, rečiau – pavienių. Subserozinės ir submukozinės miomos gali būti ant kojytės.
Etiologija ir patogenezė
Gimdos miomos etiologija ir patogenezė nėra visiškai aiški. Miomos mazgai susidaro iš nesubrendusių
gimdos lygiųjų raumenų ląstelių veikiant genetiniams veiksniams ir įvairiems lytiniams bei augimo hormonams. Miomų formavimuisi įtakos turi kiaušidžių steroidai: miomos pradeda augti nėštumo laikotarpiu ir gaunant pakeičiamąją hormonų terapiją, o regresuoja menopauzės
metu. Miomų turinčioms moterims dėl santykinės hiperestrogenemijos dažnai kartu būna ir kita patologija: anovuliaciniai ciklai, endometriumo polipai ir hiperplazija.
Tačiau miomos gali atsirasti ir tada, kai nesutrikusi hormonų pusiausvyra.
Klinika
Daugelis miomų yra simptomų nesukeliančios, ypač mažos ir pavienės. Simptomai:
• kraujavimas iš gimdos – ypač dėl intramuralinių ir submukozinių miomų. Būdinga gausios ir ilgos mėnesinės (menoragija), rečiau aciklinis kraujavimas iš gimdos (metroragija), dėl kurių pasireiškia antrinė anemija;
• skausmas gali būti įvairaus pobūdžio:
• sąrėmių pobūdžio skausmas būdingas gimstančiai submukozinei miomai;
• maudžiantis apatinės pilvo dalies skausmas dėl miomos degeneracijos;
• stiprus, staigus skausmas apsisukus subserozinei miomai;
• dismenorėja;
• kai vyskta miomos mazgo degeneracija, kartu būna karščiavimas, pykinimas, vėmimas;
• gretimų organų spaudimas:
• spaudžiant šlapimo pūslę – dažnas šlapinimasis;
• spaudžiant šlapimtakį – inkstų vandenė, pielonefritas;
• spaudžiant tiesiąją žarną – obstipacijos, meteorizmas;
• retai – nevaisingumas, persileidimai, priešlaikiniai gimdymai.
Diagnostika
• Anamnezė.
• Klinika.
• Pilvo sienos apčiuopa (apčiuopiami dideli mazgai).
• Ginekologinis tyrimas. Apžiūrint su makštiniais skėtikliais, diagnozuojama gimstanti submukozinė mioma; bimanualinio tyrimo metu čiuopiama padidėjusi, kieta, netaisyklingos formos gimda, su pavieniais ar dauginiais miomų mazgais. Pradėjęs degeneruotis miomos mazgas būna minkštas ir
primena kiaušidžių cistinį darinį.
• Echoskopija.
• Histeroskopija (įtariant submukozinę miomą).
• KT, MRT – retai.
• Bendras kraujo tyrimas – anemija.
Diferencinė diagnostika
• Nėštumas.
• Gimdos adenomiozė.
• Kiaušidžių navikai.
• Gimdos priklausinių pūliniai.
• Gimdos gleivinės polipas, hiperplazija, vėžys.
• Gimdos sarkoma.
• Inkstų distopija.
Gydymas
Gydymo taktika priklauso nuo ligonės amžiaus, klinikinių simptomų, reprodukcinės funkcijos, miomų dydžio ir lokalizacijos. Nedidelių ir simptomų nesukeliančių miomų gydyti nereikia, tokią moterį reikia tik stebėti. Rekomenduojama vengti estrogeninių preparatų, tiesioginių saulės spindulių, fizioterapinių
procedūrų.
Efektyvaus gydymo vaistais nėra. Kai kurias atvėjais rekomenduojamas gydymas GnRH
analogais. Vartojant GnRH analogus, po 3 mėn. gydymo mioma sumažėja 40–50 proc., tačiau
po gydymo vėl pradeda augti. Dažnai GnRH analogų skiriama prieš operaciją, sumažinti
kraujavimui iš gimdos, kartais prieš histeroskopines operacijas.
Gimdos arterijos selektyvioji embolizacija atliekama norint išsaugoti gimdą, tačiau nėra pakankamai
duomenų apie šio būdo efektyvumą ir privalumus (pirmą kartą atlikta 1991 m. Prancūzijoje).
Chirurginis gydymas – tai pagrindinis simptominių
miomų gydymo būdas.

Operacija galibūti planinė ar skubi, tausojanti ar radikali, atliekama laparotomijos,
laparoskopijos ar histeroskopijos būdu.
Planinės operacijos indikacijos:
• didelių matmenų miomos (gimda didesnė kaip 12–14 nėštumo savaičių dydžio);
• kraujavimas iš gimdos, mažakraujystė;
• gretimų organų spaudimas;
• greitai augančios miomos.
Skubios operacijos indikacijos:
• mazgo nekrozė;
• gausus kraujavimas iš gimdos;
• apsisukęs subserozinis mazgas;
• gimstanti submukozinė mioma.
Tausojančios operacijos (išsaugo mėnesines ir vaisingumą):
• miomektomija (recidyvai 30–40 proc. atvejų);
• aukštoji gimdos amputacija (išsaugo mėnesines);
• submukozinės miomos kojytės nusukimas per makštį.
Radikalios operacijos – gimdos amputacija ar ekstirpacija su priedų pašalinimu ar be pašalinimo.

• Gimdos mioma – dažniausias vaisingo amžiaus moterų gerybinis navikas.
• Greitai auganti gimda – kai miomatozinė gimda per 6 mėn. padidėja 25–30 proc.
• Miomos supiktybėja labai retai (< 0,5 proc. atvejų), supiktybėjimą galima įtarti, jei mioma auga greitai ir atsiranda skausmas.
• Pomenopauzės laikotarpiu miomos turi mažėti, jei jos padidėja, galima įtarti gimdos sarkomą.
• Pagrindinis simptominių miomų gydymo būdas yra chirurginis.

" AKUŠERIJA IR GINEKOLOGIJA ŠEIMOS GYDYTOJO PRAKTIKOJE"