Dantų implantavimas: kad implantai tarnautų ilgai

Danties implantas – tai gaminys iš aloplastinės medžiagos, chirurginiu būdu “įsodintas” į žandikaulio kaulą arba gleivinę. Implanto paskirtis – fiksuoti danties protezą. Žodžiai “implantas” ir “implantacija” kilę iš lotynų kalbos žodžių implantum, implantare, reiškiančių “įsodinimas”, “įvedimas”.
 

Iš dantų implantavimo istorijos


Dar 600 m. pr. Kr. majų genties indėnai naudojo aloplastines medžiagas (akmenis, auksą) dantų implantams gaminti. Majai taip pat darė dantų inkrustacijas iš brangakmenių. Inkų genties indėnai implantacijai naudojo auksą: gamino vadinamuosius įklotus bei transplantavo dantis. Manoma, kad nuskausminimas vykdavo duodant pacientui pakramtyti kokos lapų ar haliucinogeninių savybių turinčių grybų. Visos implantacijos būdavo atliekamos į išrautų dantų alveoles. Yra duomenų, kad dar iki mūsų eros pradžios dantys buvo gydomi ne tik Amerikos žemyne, bet ir Vidurinėje Azijoje bei Viduržemio jūros pakrantėse.
Viduramžiais šioje medicinos srityje nebūta didelės pažangos. Dauguma implantacijų buvo atliekamos į išrautų dantų vietą įstatant kito žmogaus dantį. Garsus arabų chirurgas Abul Kasim (936-1013 m.) naudojo implantus, pagamintus iš jaučio kaulo. Kai kuriais atvejais būdavo naudojami mirusių žmonių dantys. Galiausiai suprasta, kad dantų transplantacija – dažna užkrečiamųjų ligų ar net mirties priežastis. 17-18 a. toks dantų transplantacijos metodas tapo nepopuliarus.
19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje implantuota tik į išrautų dantų alveoles. Manoma, kad pirmąją dantų implantaciją – tokią, kokia žinoma šiandien, 1809 metais atliko Maggili. Auksinis implantas buvo įstatytas į tik ką ištraukto danties alveolę ir, prieš pritaikant protezą, paliktas “prigyti”. Kiek vėliau Greenfield pirmasis nuodugniai aprašė implantacijos operacijos protokolą, pateikė rekomendacijas, kaip dirbti steriliai. Jis “kilstelėjo” implantologiją nuo dantistų amato iki chirurgijos lygio. Tuo metu implantams gaminti buvo naudojama platina, auksas, porcelianas, gutaperčia, kaučiukas, medis, alavas, švinas.
19 a. pabaigoje dantų transplantacijos ir dantų gydymo specialistai JAV pasiekė tuo metu stebėtinai gerų rezultatų. Dirbtiniai dantys žmonėms tarnaudavo 8-11 metų.
 

Psichologiniai sėkmingo dantų implantavimo ir protezavimo aspektai


Yra pacientų, kurie mano, kad implantuoti dantys yra negražūs, su jais sunku kramtyti ir kalbėti. Tokia nuostata gali susiformuoti patyrus nepatogumų dėl jau turimų protezų ar gydant dantis. Jeigu pacientas apsisprendė implantuoti bei protezuoti dantis, jis turi bendradarbiauti su gydytoju. Jeigu ši sąlyga sunkiai įvykdoma, galbūt pacientui dera pasiūlyti kitą metodą. Jeigu pacientas nepaiso burnos higienos ar specialiųjų dantų priežiūros rekomendacijų, neatvyksta į konsultacijas, didėja nesėkmių bei konfliktinių situacijų tikimybė. Gydytojas stomatologas, bendraudamas su pacientu, turėtų:
1. įvertinti paciento skundus (pvz., dėl nepatenkinamos dantų būklės įtakos gyvenimo kokybei),
2. suprasti, ar pacientas palankiai priima gydytojo pasiūlytus metodus,
3. išsiaiškinti, kokių rezultatų laukia pacientas.
 

Kontraindikacijos


Kontraindikacijų implantuoti dantis nėra daug. Pagrindinės jų yra šios: nekontroliuojamas cukrinis diabetas, osteoporozė, skydinės ir paraskydinės liaukos disfunkcija, medžiagų apykaitos sutrikimai, kurie veikia kaulinio audinio struktūrą.


 

Asmeninė burnos higiena


Gydymo rezultatai po implantų operacijos priklauso ir nuo asmeninės paciento burnos higienos. Pacientas turi valyti dantis ne mažiau kaip du kartus per dieną. Tam naudojama:
1. Įvairios formos dantų šepetėliai, rekomenduojama – su retais šerelių pluoštais. Tinkamesni dantų šepetėliai su nedidelėmis galvutėmis.
2. Mechaniniai dantų šepetėliai.
3. Tarpdančių šepetėliai.
4. Burnos irigatoriai (hidromasažo prietaisai).
5. Mažai abrazyvinės dantų pastos (negalima naudoti balinamųjų dantų pastų).
6. Higieniniai siūlai tarpdančiams valyti (tinkamesni – purūs).
7. Liežuvio gramdikliai.
8. Chlorheksidino gliukonato ir heksetidino tirpalai (nenaudoti higieninių tirpalų, kurių sudėtyje yra etilo alkoholio).
Pacientas po kiekvieno valgymo turi skalauti burną vandeniu arba burnai skalauti skirtais higieniniais skysčiais.
 

Profesionali burnos higiena bei implantų priežiūra


Pacientas turi atvykti į profilaktinę apžiūrą praėjus savaitei po implantacijos, o vėliau – po mėnesio, po trijų mėnesių bei po pusmečio. Vėliau tikrinama kas 12 mėn.
Gydytojas patikrina:
1. Ar stabilus implantas.
2. Kokie yra kaulinio audinio pokyčiai (atliekama rentgenograma).
3. Koks perioimplantinių vagelių gylis.
4. Koks sąkandis.
Taip pat atliekama profesionali burnos higiena. Dantų apnašos šalinamos plastikinėmis, grafito ir kompozito bei medinėmis kiuretėmis. Ultragarso įrankių, natrio hidrokarbonato ir natrio perborato “smėliasrovių” naudojimas profesionaliai implantų higienai nėra galutinai pagrįstas, todėl nerekomenduojamas.
Subjektyvūs sėkmingo gydymo požymiai:
1. Pakankama funkcija.
2. Pacientas nejaučia diskomforto.
3. Geras estetinis vaizdas.
4. Pacientas yra patenkintas suteikta paslauga.
Objektyvūs sėkmingo gydymo požymiai:
1. Kaulinio audinio netekimas ne didesnis nei 1/3 implanto aukščio.
2. Tinkamas sąkandžio aukštis ir pusiausvyra.
3. Implanto paslankumas mažesnis nei 0,5 mm bet kuria kryptimi.
4. Nėra infekcijos ir uždegimo požymių.
5. Nepažeisti gretimi dantys.
6. Nepažeistos anatominės struktūros (viršutinio žandikaulio ančių dugnas, nosies landų dugnas, apatinio žandikaulio kanalas bei jo nervų ir kraujagyslių pluoštas).
 

Galimos komplikacijos


Gydymo implantais komplikacijos – perioimplanto audinių uždegimas, implanto arba (ir) protezo lūžiai.
Audinių, esančių aplink implantą, uždegimas (perioimplantitas) gali būti trauminės ir infekcinės kilmės. Traumos gali būti okliuzinės arba sukeltos žalingų įpročių. Perioimplantito požymiai primena parodontito požymius: paburksta, parausta gleivinė, pagilėja perioimplantinė vagelė, formuojasi kaulinė kišenė, kraujuoja, susidaro eksudato, pacientas jaučia skausmą. Išsivysčius aplink implantą esančių minkštųjų audinių uždegimui, visuomet būna ir kaulinio audinio rezorbcija. Jeigu uždegimą sukėlusi priežastis pašalinama laiku, išvengiama ir didelių kaulinio audinio defektų. Jeigu uždegimas užsitęsia ir kaulo tirpimo procesas pasiekia šiurkščiąją implanto kūno sritį, uždegimas sustiprėja, nes ant nelygaus paviršiaus kaupiasi daugiau apnašo ir mikroorganizmų.
Perioimplantito gydymas – tai jį sukėlusios priežasties šalinimas. Kaulinį audinį galima “atgaivinti” taikant kaulinio audinio regeneracijos metodus.
 

Implantologijos vystymo gairės


Bendradarbiaujant implantų konstruktoriams ir gamintojams sukurta daug įvairių implantų konstrukcijų, kurios buvo naudojamos ar tebenaudojamos praktikoje. Nemažai konstrukcinių ir biologinių išradimų pritaikyta klinikinėje praktikoje.
Mūsų dienomis jau pradėtos vystyti biologinės implantų tyrimų ir gaminimo kryptys.
Artimiausiais metais bus tobulinamos medžiagos ir technologijos, kurios užtikrins geresnį kaulinio audinio prisitvirtinimą prie implanto kūno paviršiaus. Implantų ir dantų protezų jungčių tobulinimas – tai inžinierių darbas, atliekamas atsižvelgiant į gydytojų reikalavimus.
Ateityje dantų atsinaujinimo perspektyvos priklausys nuo pasiekimų genų inžinerijos ir kitų biotechnologijų srityse. Jau kuriami biotechnologiniai danties audinių auginimo dirbtinėje terpėje metodai. Tad realu, kad ateities kartoms nereikės “įsodinti” dirbtinių implantų. Tikėtina, kad juos pakeis “gyvi” dantys.

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai