Alergologija: klausimai ir atsakymai

Bundanti gamta džiugina ne visus: tie, kurie pavasarį ima čiaudėti ar ašaroti, laukia jo su nerimu. Alergija šalčiui, šienligė, astma – daugelį varginančios ligos, todėl alergologiją ir pasirinkome mūsų tradicinės rubrikos klausimai-atsakymai tema. O į skaitytojų klausimus, patektus interneto svetainėje www.sveikaszmogus.lt, mūsų Facebook‘o puslapyje, paštu atsako Alergijos klinikos CD8 klinika gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė medicinos mokslų daktarė docentė Jūratė Staikūnienė (www.cd8klinika.lt).

Alergija šalčiui gali būti pirminė, kai aiški ligos priežastis nėra žinoma, bet labiausiai paplitusi yra antrinė, kitų ligų, dažniausiai lėtinių infekcijų, forma. Būtent todėl dažniausiai alergija šalčiui ir nėra paveldima. Yra tik viena paveldima šios alergijos forma – šeimyninė šalčio alergija. Todėl, gydant antrinę šalčio alergiją, pirmiausia reikia atrasti organizme glūdinčią lėtinę infekciją ir gydyti ją. Infekcijos šaltinis gali būti dantų pūlinys, lėtinis sinusitas, tulžies pūslės uždegimas, tonzilitas ar faringitas, taip pat ir lytinių ar šlapimo takų organų infekcijos, kt. Tačiau gera žinia yra ta, kad šalčio alergija ne tik staiga prasideda, bet ir staiga baigiasi.

Šiuo atveju galima įtarti odos ligą (egzemą, t.y. lėtinį odos dermatitą), kurią šalčio alergija tik pablogina. Odos dermatitas gali būti alerginės kilmės (alergenai – metalai, kvapai, dažai ar guma, klijai), bet gali būti sukeltas ir įvairių dirgiklių (odą veikiančių medžiagų: chloro preparatų, baliklių, dažų, kitų dezinfekuojamųjų priemonių). Šiuo atveju būtina kreiptis į gydytoją. Jis turėtų nustatyti alergijos priežastį – atrasti alergeną.

Pirmos eilės tyrimo metodas, siekiant nustatyti alerginį rinitą, yra odos dūrio mėginiai. Šio tyrimo metu ant odos užlašinami alergenai (tie, kuriuos įkvepiame, – žiedadulkės, pelėsiai, esantys šunų, kačių seilėse, plaukuose, namų dulkių erkės, kt. ). Tai neskausmingas, tačiau greitas ir labai informatyvus tyrimas – atsakymas gaunamas po 15 min. O kartu mokomasis pacientui, nes jis savo akimis mato, kaip jį veikia tam tikras alergenas. Jei žmogus alergiškas, dūrio vietoje odelė parausta, ją smarkiai niežti, susidaro pūslė, panaši, kaip uodui įgėlus. Šis tyrimas atliekamas bet kokio amžiaus pacientams: tiek kūdikiams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Svarbu 5–7 d. prieš tyrimą nevartoti vaistų nuo alergijos.

Alerginis rinitas nebūtinai sukels astmą, nors jis ir yra šios ligos rizikos veiksnys: astmos tikimybę didina 3 kartus. Tačiau ne tik alerginė, bet ir nealerginė sloga didina riziką susirgti astma.

Šis tyrimas atliekamas dažnai, nes yra nesudėtingas, o mažiesiems stengiamės vengti invazinių tyrimų. Šio tyrimo metu šnypščiama į stikliuką, surenkamas nosies sekretas ir vertinama ląstelių sudėtis. Eozinofilai – tai baltosios kraujo ląstelės, arba leukocitai. Jų padaugėja, kai organizmas kovoja su ligomis. Taigi šis tyrimas padeda nustatyti alerginio uždegimo intensyvumą, bet tai nėra alergijos diagnostinis tyrimas. Jis nei patvirtina, nei paneigia alergijos, nes eozinofilų gali padaugėti ir infekcijų metu. Eozinofilų tyrimas naudingas gydymo veiksmingumui įvertinti. Jei eozinofilų mažėja, vadinasi, gydymas efektyvus.

Jeigu žmogus ilgą laiką lašindavo vaistų į nosį, jam galėjo išsivystyti vaistų sukelta sloga. Tačiau tai nėra alergija medikamentams. Pagal šiuolaikines rekomendacijas, vartoti greito poveikio kraujagysles sutraukiančių vaistų nuo slogos galima tik iki 5 dienų.

Alerginio rinito per dvi savaites neišgydysime. Dvi savaites gali trukti tik trumpiausias gydymo kursas. Dažniausios žmonių klaidos, kad jie vaistų vartoja 2–3 dienas, o, būklei pagerėjus, nustoja. Sergant alerginiu rinitu, tai labai žalinga praktika, nes po to liga paūmėja dar smarkiau. Tik gydytojas gali nuspręsti dėl vaistų vartojimo ir jų dozių.

Sergančius astma vaikus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji – tikrai alergiški vaikai, kuriems astma išsivystė po alerginio dermatito, alerginio rinito. Kita grupė – vadinamieji „švokštikai“, t.y. vaikai, kuriems astmos požymių (dusulys, švokščiantis kosulys) būna, jei serga peršalimo ligomis, viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis. Antrajai grupei priklausantys vaikai astmą išauga greičiau ir dažniau. Nors apskritai duomenys rodo, kad astmą išauga apie trečdalis vaikų.

Taip, sportuoti rekomenduojama, fizinis krūvis skatina plaučių vystymąsi, gerina bendrą savijautą. Svarbu, kad krūvis būtų pritaikytas konkrečiam vaikui, ir, jeigu vaikas vartoja medikamentų, prieš treniruotę turėtų įsipurkšti bronchus plečiančių vaistų.

Ir olimpinių čempionų gretose yra sergančiųjų astma. Taigi sporto šaką reikėtų rinktis individualiai. Jeigu vaikas alergiškas dulkėms, be abejo, nerekomenduojama, kad jis treniruotųsi dulkėtose patalpose, jeigu arklio epidermiui, – nepatartinas jojimas ir pan. Na, ir pradėti sportuoti reikėtų ne ūminiu ligos periodu, o ligą suvaldžius.

Žinoma. Svarbu nepiktnaudžiauti pirčių aromaterapija, kvapai gali sudirginti tiek nosį, tiek bronchus.

Svarbu atitaikyti ir skirti tokį gydymą, kuris būtų nei per silpnas, nei per stiprus. Tada astmą gerai valdysime: bus reti ar visai nebus paūmėjimų ir minimalūs simptomai.

Tėvams svarbu žinoti, kad astmos paūmėjimus sukelia peršalimo ligos. Todėl vaiką reikėtų grūdinti, ypač vasarą, kad jis būtų atsparus infekcijoms. Pasivaikščioti savo atžalas reiktų vesti į parką, gamtą, bet ne į prekybos centrą, kad vaikas kuo mažiau kontaktuotų su sergančiaisiais. Tėveliai turėtų bendradarbiauti su gydytoju. Ir nors, augindami sergantį vaiką, tėveliai labai daug sužino apie ligą, tačiau tik gydytojas gali nuspręsti, kada gydymą nutraukti, kada susilpninti ar sustiprinti.

Iš tiesų, patarimas neiti į lauką ir taip apsisaugoti nuo žiedadulkių nėra geras, o ir sunkiai įgyvendinamas. Tačiau sergančiajam galima padėti, nes yra veiksmingų vaistų. Be to, pavasariui galima ruoštis jau žiemą, t.y. skirti alergenų imunoterapiją, kuri sumažins ligos simptomus prasidėjus augalų žydėjimui. Na, ir laikytis elementarių priemonių: pasikeisti drabužius parėjus iš lauko į namus, kasdien trinkti galvą, kambarius vėdinti vėlai vakare arba anksti ryte, nešioti akinius nuo saulės, kt.

Mokslinių įrodymų apie akupunktūros veiksmingumą nėra. Tačiau, jeigu žmogus tiki, kodėl neišbandyti? Juk žinoma, kad alergijos metu vyksta uždegimas, kuriame dalyvauja nervų sistema. Tad bet koks savitaigos metodas irgi gali padėti.

Žmonės pamiršta, kad mūsų organizmas puikiausiai prisitaikęs gyventi, ir visos jo sistemos pačios, jei reikia, išsivalo. Todėl neturėtume nei bronchų plauti, nei žarnyno valyti.

Šiandien žinoma, kad tiek pasyvus, tiek aktyvus nėščiosios rūkymas labai didina kūdikiui tikimybę sirgti alerginėmis ligomis. Jokių specialių dietų (citrusinių atsisakymo, kt.) alergijų profilaktikai nėščiosioms nerekomenduojama. Dėl probiotikų vartojimo daugiau duomenų, pavienių straipsnių yra kalbant apie žindančias motinas. Teigiama, kad antialerginis probiotikų poveikis pasireiškia, jei žindanti mama jų vartoja, tuomet pagerėja sergančiųjų atopiniu dermatitu kūdikėlių būklė.

Jei abu tėvai serga alergija, tikimybė, kad ir vaikas sirgs alergija, yra 60–70 proc. Jei alergija kamuoja tik vieną tėvų, ši tikimybė sumažėja iki 30 proc. Kad vaikui nesivystytų alergija, rekomenduojama koreguoti maitinančios mamos mitybą. Be to, maitinti krūtimi rekomenduojama mažiausiai 6 mėn. Įrodyta, kad krūtimi maitinamiems kūdikiams rečiau vystosi arba vėliau pasireiškia alergija.