Lėtinis miofascinis juosmens skausmas (M 54.5; M 79.1) R 52.0; R 52.1

Etiopatogenezė. Stuburą supantys nugaros raumenys atlieka apsauginę funkciją ir visuomet linkę spazmuoti bei sukelti skausmą, kai žalingas veiksnys paveikia stuburo judesio segmento (SJS) struktūras. Padidėjęs raumens tonusas – normali refleksinė reakcija, kuri, nustojus veikti žalingam veiksniui, pamažu išnyksta. Kartais padidėja paravertebralinių raumenų tonusas, jų polinkis spazmuoti, o kartu ir skausmas išlieka ilgai bei tampa lėtinio skausmo būkle. Kiekvienas juosmens judesys sukelia ar stiprina skausmą, raumenys vis labiau spazmuoja. Tai riboja juosmens judesius, sukelia nejudrumą. Šio reiškinio priežastis ir atsiradimo mechanizmas nėra visiškai aiškus. Siūlomos įvairios teorijos, įskaitant biocheminius raumenų metabolizmo defektus, oksigenacijos problemas. Juosmens skausmas vargina 60–75 % gyventojų, Vakarų šalyse dėl juosmens skausmo išmokama net iki 25 % sveikatos draudimo išmokų. Įdomiausia tai, kad nėra aiškių biologinių rizikos veiksnių, galinčių sukelti juosmens skausmą. Daugiau duomenų rodo, kad juosmens skausmą labiau skatina socialiniai veiksniai.

Klinika. Visada iš pradžių pradeda skaudėti juosmens sritį, vėliau sėdmenis, kojas. Skausmas būna gilus, maudžiantis, bet gali pasireikšti ir kaip deginantis, aštrus. Miofasciniai skausmingi taškai (trigger points) gali tapti atskirais skausmo generatoriais ir skausmo pobūdį priartinti prie šaknelinio (šaudančio) skausmo. Kiti simptomai: depresija, nerimo sutrikimas, potrauminis streso sindromas, sutrikęs miegas, riboti kaklo judesiai, sumažėjęs aktyvumas. Tiriant neurologinės pažeidimo simptomatikos paprastai nenustatoma. Palpuojant juosmens, dubens juostos raumenis, dažnai nustatoma skausmingų trigerinių taškų, kurie produkuoja skausmą ir kitus ligos simptomus.

Diagnostikos ir gydymo principai tokie pat, kaip lėtinio miofascijinio kaklo skausmo.

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.