Lumboišialgija (M 54.5) R 52.0; R 52.1

Etiopatogenezė. Lumboišialgija – tai dažniausias juosmens–kryžmens skausmo sindromas. Jo kilmė siejama su patologiniu dirginimu, dažniausiai kylančiu iš degeneruojančių juosmens stuburo judesio segmentų, taip pat galimas skausmo atspindys iš patologinių mažojo dubens procesų. Kaip ir kitų neurodistrofinių sindromų atvejais, sinuvertebralinio nervo receptorių dirginimas stuburo judesio segmente sukelia refleksinį raumenų atsaką ir miodistrofiją. Atsiranda šlaunies ir blauzdos priekinių bei užpakalinių ir vidinių bei išorinių raumenų pokyčių. Reiktų vertinti kaip galimą netikrąjį šaknelinį sindromą.

Klinika. Pagrindiniai simptomai – maudžiantis, bukas strėnų ir kojų skausmas; palpuojant nustatomas pažeistų raumenų skausmingumas, mazgeliai (miodistrofijos zonos). Ligonius vargina ir crampi tipo raumenų spazmai, mėšlungiai, dažniausiai m. gastrocnemius. Ypač ryški didžiausią perkrovą patiriančių raumenų distrofija. Kai yra juosmens hiperlordozė, perkraunami priekinės pilvo sienos, užpakaliniai šlaunies, priekiniai blauzdos raumenys; vargina šių raumenų skausmas, pakinta eisena – kūnas atgal, neryškus klubo sąnarių lenkimas, čiurnų tiesimas. Kai yra juosmens kifozė, perkraunami nugaros, priekiniai šlaunies, užpakaliniai blauzdos raumenys; vargina šios raumenų grupės skausmas; pakinta eisena – kūnas į priekį, dubuo atgal, klubo sąnarių lenkimas, čiurnų tiesimas. Dėl juosmens skoliozės perkraunami raumenys, sąveikaujantys frontalinėje plokštumoje.

Diagnostika. Lumboišialgijos negalima painioti su sėdimojo nervo, n. ischiadicus, neuralgija. Terminas „išialgija“ rodo skausmo lokalizaciją (sritį, kurioje yra sėdimasis nervas), todėl gali klaidinti. Diagnozę patvirtina tai, kad nustatomas išplitęs, paprastai ekstravertebralinis skausmas be labai tikslios (dermatominės) lokalizacijos, be sensorinių požymių, neurologinio pažeidimo simptomų. Tai jį skiria nuo šaknelinio skausmo. Specialių metodų skausmui diagnozuoti nėra, bet neretai, skausmui užsitęsus, tenka atlikti diagnostikos tyrimus jo priežasčiai nustatyti bei diferencinei diagnostikai. Tai vizualiniai (rentgenogramos, KT, MRT), elektrofiziologiniai (ENMG) tyrimai.

Gydymas.  Jei nenustatoma specifinė skausmo priežastis (nespecifinis nugaros skausmas), paprastai laikomasi toliau pateikiamų gydymo principų.

1. Pagrindiniai skausmą malšinantys preparatai

– NVNU (diklofenakas, ibuprofenas ir kt.). Kai eiga ūminė, atsižvelgiant į skausmo stiprumą, skiriamos vidutinės ir didesnės jų dozės. Jei skausmą lydi padidėjęs nugaros ir kojos raumenų tonusas, pridedama miorelaksantų (tolperizono, baklofeno, tizanidino, tetrazepamo). Labai stipriam ar nepakeliamam skausmui malšinti skiriama silpnųjų (tramadolio) ar tikrųjų (morfino) narkotinių analgetikų. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į tai, kokios kilmės skausmas – specifinis ar nespecifinis, ar neaiškios kilmės. Kai skausmas trunka ilgiau ir jį palaiko centrinės sensitizacijos mechanizmai, tikslinga pridėti analgetikų adjuvantų: triciklių antidepresantų ar vaistų nuo epilepsijos.

2. Judesių terapija. Kai liga ūminė, pirmosiomis dienomis judesiai gali būti ribojami, tačiau, skausmui truputį aprimus ir įsitikinus, kad nėra specifinės skausmo priežasties, būtina pradėti kineziterapiją pagal specialias juosmens skausmui skirtas metodikas.

3. Fizinė terapija. Kai yra lumboišialgija, ekstravertebralinis vertebrogeninio skausmo sindromas, efektyviai veikia ir turi būti skiriama TENS.

4. Mobilizacinė terapija paprastai efektyvi, kai yra lumboišialgija, tik ją būtina taikyti individualiai įvertinant stuburo fiksacijos kryptis ir apimtis, minkštųjų audinių būklę, gretimą patologiją ir kt.

5. Trakcinė terapija. Jei lumboišialgijos priežastis – vertebrogeninė patologija, tikslinga taikyti trakcinę terapiją, kuri paprastai leidžia sumažinti patologinę impulsaciją iš stuburo judesio segmento.

6. Anestetikų injekcijos į trigerinius taškus at- liekamos poūmės ar lėtinės eigos atveju ir slopina autonominius patologinės skausmo impulsacijos židinius.

7. Chirurginis gydymas. Jei nėra specifinės skausmo priežasties, jis lumboišialgijai gydyti netaikomas, išskyrus įrodytą segmentinį nestabilumą ir vis plačiau taikomą radijo dažnių pakitusio tarpslankstelinio disko destrukciją.

8. Psichologinė ar psichoterapinė pagalba. Ji taikytina, kai skausmas ilgai trunka, atsiranda depresijos, nerimo požymių, sutrinka miegas, labai sumažėja aktyvumas.

Sergant lumboišialgija gydymas yra kompleksinis, todėl tikslinga tokiam ligoniui skirti stacionarinę ar ambulatorinę reabilitaciją. Jei skausmas užsitęsęs ir lėtinis, ligonis siunčiamas konsultuotis ir kompleksinės pagalbos gauti į skausmo kliniką (centrą). Čia įvertinami pagrindiniai skausmą palaikantys mechanizmai, priimami sprendimai dėl kompleksinės pagalbos.

 

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.

Skaitomiausi straipsniai

Mūsų draugai