Vaistinė ant palangės

Daugelis net neįtaria, kokį lobį galima užsiauginti tiesiog ant palangės. Susižeidus, susirgus visai nebūtina lėkti į vaistinę. Taigi papasakosim apie namuose auginamus augalus, iš kurių galime pasiruošti veiksmingų vaistų.
 

Pelargonija


Ši puošni snaputinių (Geraniaceae) šeimos gėlė, pasirodo, teikia ne tik džiaugsmo mūsų akims savo nuostabiais žiedais, keri kvapniu aromatu, bet gali ir gydyti.
Namuose auginamos dvi pelargonijų rūšys: kvapnioji (dar vadinama Jeronimu) (Pelargonium graveolens) ir zoninė (Pelargonium zonale). Šios gėlės skleidžia stiprų kvapą – lakias biologiškai veiklias medžiagas, kurios vadinamos fitocidais. Jos padeda pašalinti nervinę įtampą, nuovargį, reguliuoja kraujagyslių veiklą, turi antibakterinių ir antivirusinių savybių, kurias lemia veiklusis komponentas – geraniolas. Ausies skausmą ir uždegimą galima numalšinti nuskynus jeronimo lapelį, jį suglamžius ir įdėjus į ausį. Pelargonijos lapelis bus puikus pagalbininkas kenčiantiems nuo danties skausmo – reikia įdėti jį į burną ir prispausti prie dantenos. Mažiesiems lengviau ir be skausmo kalsis dantukai, jei prie skruosto iš išorės pririšite pelargonijos lapelį. Kenčiantiems nuo radikulito bei osteochondrozės rekomenduojama dėti susmulkintų pelargonijos lapų kompresus prie skaudamų vietų ir palaikyti nakčiai. Jei kankina nemiga – pelargonija gali padėti normalizuoti miegą ją tiesiog pastačius miegamajame. Pridėjus pelargonijos lapą prie riešo, kur matuojamas pulsas, normalizuosis arterinis kraujo spaudimas. Ši gėlė apsaugo nuo kojų nagų ir odos grybelio, tereikia kasdien uždėti tvarstį su pelargonijos lapu ant pažeistos vietos. Maža to, pelargonija mažina gliukozės kiekį kraujyje, šalina skausmą, pašalina kraujagyslių spazmus, gali padėti esant galvos skausmui, migrenai.
Galima pasiruošti šias vaistų formas iš pelargonijos: lapų košelę, šviežiai spaustas sultis, vandeninį lapų užpilą, spiritinę trauktinę, tepalus ir balzamus.
 

Setvija


Setvija (Setvia rebaudiana) – pats saldžiausias planetos augalas. Jos lapai 10–15 kartų saldesni už paprastą cukrų. O saldumo paslaptis – augale esanti medžiaga – steviozidas. Tai sudėtinė medžiaga, sudaryta iš gliukozės, steviolio ir kitų junginių. Grynas steviozidas saldesnis už cukrų 300 kartų, tačiau, skirtingai nei cukrus, yra labai nekaloringas, nedidina gliukozės kiekio kraujyje (vartojant setvijos ekstraktą sergantiesiems diabetu neišsivysto hipoglikemijos ir hiperglikemijos būklės) ir net turi silpną antibakterinį poveikį. Setvijos tėvynė – Pietų Amerika. Augalas naudojamas per 1500 metų, tačiau iki šiol nepastebėta jokio neigiamo poveikio žmogui. Per pastaruosius 100 metų augalas labai išpopuliarėjo Japonijoje. Japonai, pakeitę cukrų setvijos ekstraktu, dabar ilgiausiai gyvena žemėje.
Pasaulyje setvija naudojama ne tik kaip natūralus cukraus pakaitalas. Augalas ir jo pagrindu paruošti preparatai turi uždegimą slopinančių, imuninę sistemą stiprinančių, antistresinių, antianeminių savybių, apsaugo nuo hepatito (kepenų uždegimo), neutralizuoja ir šalina toksinus, normalizuoja kraujo mikrocirkuliaciją, stabilizuoja arterinį kraujo spaudimą , stimuliuoja virškinimo organų ir šlapimo bei šalinimo sistemų darbą, normalizuoja angliavandenių, baltymų ir lipidų apykaitą, mažina MTL („blogojo“ cholesterolio) kiekį kraujyje, net turi naviką stabdančių savybių. Kaip žinome, daugelio uždegimo procesų ir ligų priežastis – nekviesta mikroflora – žmogaus organizmo parazitai. Pasirodo, ne vien mes mėgstame cukrų, jį dievina įvairūs grybeliai, parazitai, o setvija naikina parazitus savo cheminės sudėties dėka. Setvija gydo cukrinį diabetą, arterinę hipertenziją, stenokardiją, išeminę ligą, aterosklerozę, ėduonį, parodontozę, nutukimą, virškinamojo trakto ligas, miego ir atminties sutrikimus, seborėją, dermatitus, egzemas, spuogus, alergines ligas ir kt.


Naudojamos šios setvijos vaistų formos: švieži lapai (saldžiausi jie būna augalo žydėjimo metu, tačiau galima vartoti ir viso augimo metu), džiovinti lapų milteliai (džiovinti lapai susmulkinami į miltelius; 2 valgomieji šaukštai miltelių atstoja 1 stiklinę cukraus), lapų užpilas, arbata, ekstraktas (namuose galima pasigaminti vandeninį arba spiritinį ekstraktą).
 

Alavijas


Turbūt jums visiems gerai pažįstamas alavijas (Medėjantis alavijas – Aloe arborescens) yra kilęs iš Pietų Amerikos. Tai galingas imuninės sistemos ir audinių regeneracijos stimuliatorius.
Vaistinė žaliava – sultingi alavijo lapai, kuriuose gausu glikozidų, organinių rūgščių, dervų, raugų, eterinio aliejaus, vitamino C, karotino ir kita. Prieš ruošiant žaliavą patartina savaitę augalo nelaistyti; kuo rečiau laistomas alavijas – tuo didesnė juose sulčių koncentracija. Lapai nupjaunami ir dedami į šaldytuvą dviem savaitėms. Taip daroma, nes izoliuotus gyvus audinius palaikius nepalankiomis sąlygomis, susidaro vadinamieji biogeniniai stimuliatoriai. Organizme jie stimuliuoja gyvybinius ir regeneracijos procesus.
Iš alavijo galima pasiruošti sultis, užpilą, balzamą, sirupą, emulsiją bei trauktinę. Jie naudojami gydant skrandžio, žarnyno bei odos ligas. Tačiau alavijo preparatus į vidų galima naudoti tik pasitarus su gydytoju, kadangi jie kontraindikuotini esant kepenų, inkstų, širdies ir kraujagyslių ligoms, gimdos ir hemorojaus kraujavimams, sergant hipertonija, ūminiu skrandžio sutrikimu, vėžiu (nes skatina ne tik sveikų, bet ir navikinių ląstelių augimą), nėštumo metu, žmonėms, vyresniems kaip 40 metų.
 

Kalankė


Kalankė priklauso storalapinių (Crassulaceae) šeimai. Šis daugiametis pilkai žalias augalas yra kilęs iš Afrikos. Vaistinių savybių turi dvi jo rūšys: plunksninė kalankė (Kalanchoe pinnata) ir Daigremonto kalankė (Kalanchoe daigremontiana).

Gaminant vaistus naudojami mėsingi kalankės lapai, kuriuose yra flavonoidų, nedidelis kiekis sutraukiamųjų medžiagų, mikroelementų, organinių rūgščių, polisacharidų ir mikroelementų (aliuminio, magnio, kalcio, silicio ir mangano). Prieš ruošiant preparatus rekomenduojama augalo nelaistyti savaitę, o nuskintus augalo lapus reikia šaltai palaikyti 5–7 dienas.

Iš kalankės lapų išspaustos sultys naudojamos gydant žaizdas (turi unikalią savybę gydyti žaizdas nepaliekant randų) ir opas, parodontozę, ginekologines ligas, akių, ausų, nosies ir gerklės ligas, maitinančių motinų spenelių įtrūkimus (rekomenduojama užlašinti 3 lašiukus sulčių ant spenelio po kiekvieno maitinimo). Įrodyta, jog kalankės sultys turi antivirusinių savybių; iš jų buvo išskirtas antivirusinis faktorius, skatinantis medžiagos, panašios į interferoną, gamybą. Taigi rekomenduojama prasidėjus gripo epidemijai imtis profilaktikos – lašinti po 2 lašiukus atskiestų vandeniu (3 kartus) sulčių į kiekvieną šnervę 2 kartus per dieną. Galima pasigaminti tepalą su kalankės sultimis, kuris puikiai tiks gydant ilgai negyjančias žaizdas, pragulas ir pūlinius procesus net su apmirusiais audiniais.
 

Auksinis ūsas


Komelinių (Commelinaceae) šeimos augalai yra ne tik dekoratyvūs, daugelis jų turi gydomųjų savybių. Vienas jų – auksinis ūsas (Callisia fragrans). Tai daugiametis žolinis augalas, galintis išaugti net iki 2 metrų aukščio. Jo horizontalūs ūgliai – ūsai – panašūs į voro galūnes, todėl Meksikoje šis augalas vadinamas voru. Ūsai baigiasi jaunų lapų skrotelėmis. Žydi smulkiais baltais žiedeliais, surinktais į viršūninius žiedynus, kurie kvepia maloniu hiacintų aromatu.
Augalo sultyse yra didelis kiekis biologiškai veiklių junginių. Jie pagreitina organizmo medžiagų apykaitą, limfinės sistemos darbą, skatina šlakų išsiskyrimą, taigi gydymo pradžioje juntamas organizmo tonuso pakilimas, kūną užliejanti šiluma, pulso padažnėjimas. Po kelių dienų visų sistemų darbas sunormalėja, ir šie simptomai išnyksta. Gydantis šio augalo preparatais būtina gerti daug skysčių, ypač žolelių arbatų.
Auksinį ūsą galima vartoti šviežią, tačiau dažniausiai naudojamas vaistas – įvairių koncentracijų spiritinė trauktinė. Jai ruošti imami subrendę ūsai. Pagaminta trauktinė yra ryškiai violetinės spalvos, ją būtina laikyti tamsaus stiklo butelyje. Pasiruoštą vaistą patariama gerti pusę metų 2 kartus per dieną po 1 desertinį šaukštelį (10ml) pusvalandį prieš valgį, kartą per mėnesį darant vienos savaitės pertrauką. Tai puiki profilaktikos priemonė ir gydymas nuo onkologinių ligų, peršalimo, sąnarių ir odos ligų. Taip pat ją galima naudoti įtrynimams ir kompresams. Auksinio ūso tepalas, pagamintas su vazelinu ar vaikų kremu, naudojamas gydant trofines žaizdas, odos ligas, sumušimus. Preparatas su kiaulės taukais rekomenduojamas gydant sąnarius ir įtrynimams nuo peršalimo ligų.
 

Indiškasis svogūnas


Šis hiacintinių (Hyacinthaceae) šeimai priklausantis augalas, kad ir kaip būtų keista, yra kilęs ne iš Indijos, o iš Afrikos. Indiškasis svogūnas (Ornithogalum caudatum) turi gana didelę šviesiai žalios spalvos svogūno galvutę. Lapai diržo formos, svogūno galvutės viršuje sudarantys vamzdelį. Žydėti pradeda 2–3 gyvenimo metais, žydi išleisdamas stambią strėlę – žiedynkotį, kuris gali būti net metro ilgio. Žiedyno gale yra kekė, sudaryta iš baltai žalsvų žiedų.
Paprastai vaistams naudojami augalo lapai. Juose esančios gleivės skatina kraujo tekėjimą į skaudamas vietas, alkaloidai suteikia nuskausminamųjų savybių. Taigi indiškojo svogūno taikomi gydant galvos skausmus, radikulitą, podagrą, artritą, artrozes, sumušimus, vabzdžių įkandimus, herpesą (pūslelinę). Dažniausiai naudojami švieži patys seniausi augalo lapai; nupjaunamas apie 2 cm ilgio lapo gabalėlis ir juo trinama skaudama vieta. Taip pat iš indiškojo svogūno galima pasigaminti lapų košelę, sultis (košelė išspaudžiama pro marlę), užpilą, nuovirą, spiritinę trauktinę, tepalą (sumaišant sultis ar košelę su vazelinu).
 

Rožinė žiemė


Rožinė žiemė (Vinca rosea) – daugiametis žolinis Apocynaceae šeimos visžalis augalas, žydintis įvairaus atspalvio žiedais – nuo sniego baltumo iki tamsiai rožinės spalvos.
Augalo sultyse yra didelis kiekis biologiškai aktyvių junginių. Tarp jų yra ir alkaloidai, kurie turi poveikį navikui, taigi iš augalo gaminami vaistai, padedantys gydyti vėžį. Iš žiemės paruošta trauktinė gydo skrandžio ligas, stabdo kraujavimą, valo ir gydo lėtines, ilgai negyjančias žaizdas, užpilas vartojamas padidėjusiam kraujo spaudimui, virškinimo sutrikimams ir anemijai gydyti, dantų skausmui malšinti.
 

Stambiašaknė alokazija


Stambiašaknė alokazija (Alocasia maarorhizos) priklauso Aracea šeimai. Augalo lapai kiaušinio – širdies formos, turinys lygius kraštus. Žiedai smulkūs ir sukrauti į burbuolės pavidalo žiedynus.

Šį augalą rekomenduojama vartoti tik išoriškai, kadangi vartojimas į vidų neištirtas. Gaminamos įvairios vaistinės formos: košelė, spiritinė trauktinė, lapų vandeninis užpilas, tepalas, aliejus. 40 proc. alokazijos trauktinė padeda gydyti alergiją, psoriazę, hemorojų, tromboflebitą, malšina niežėjimą įkandus vabzdžiams, gydo žaizdas. Labai smulkiai sutrinta košelė naudojama odos ligoms gydyti, kiek stambiau sutrinta košytė – kompresams ant skaudamų vietų. Iš alokazijos lapų galima pasigaminti tepalą, kuris naudojamas įtrynimams, esant sąnarių skausmams ir reumatui, ilgai negyjančioms žaizdoms. Užpilas naudojamas odos ligoms gydyti, o aliejus masažui, gydant radikulitą ir sąnarių ligas.

 

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai