Gydomasis purvas: ką apie jį žinome?

Nuo neatmenamų laikų žmonija įvairių ligų gydymui naudojo šilumą. Vienas iš jos būdų – gydymas purvu arba peloidoterapija (graik., pelos – dumblas, therapia – gydymas). Dar II amžiuje gyvenęs garsus romėnų gydytojas Klaudijus Galenas rašė apie egiptietiško purvo gydomąsias galias, XIII a. šios procedūros paplito Rusijoje, XVI a. – Italijoje, XVII a. – Prancūzijoje, XVIII a. – Vokietijoje. Kokios gi Lietuvoje kasamo purvo savybės ir kam jis naudingas? Komentuoja „Eglės“ sanatorijos direktoriaus pavaduotojas medicinai Arvydas Balčius.
 

Purvas purvui nelygus


Gydomasis purvas – tai gamtiniai organiniai–mineraliniai koloidiniai dariniai, turintys biologiškai veiklių medžiagų ir gyvųjų mikroorganizmų. Purvo biologinį poveikį lemia jo formavimosi sąlygos. Pagal kilmę purvas klasifikuojamas į tris grupes. Viena jų – gėluose vandenyse susidariusios nuosėdos, dumblas. Šiai grupei priskiriamas ir sulfidinis, jūros įlankose ar druskingų ežerų dugne susikaupęs dumblas, prisotintas mineralinių medžiagų. Dėl to, kad sulfidinio purvo sudėtyje vyrauja geležies sulfidas, jo spalva yra juoda arba tamsiai pilka.
Sapropelinis purvas – tai gėlo vandens ežeruose susiformavęs dumblas. Tai mažos mineralizacijos želė konsistencijos masė, kurioje yra mažai sulfidų, bet daug biologiškai veiklių medžiagų (10–15 proc.), t.y. humino ir fulvo rūgščių, įvairių mikroelementų – kobalto, magnio, vario, cinko, bario, molibdeno, jodo, bromo ir 13 grupių mikroorganizmų. Sapropelinio purvo spalva – nuo rudos iki rožinės.
Antra grupė – durpės, kurios susidaro iš nevisiškai suirusių pelkės augalų. Ir trečia – trykštantis iš ugnikalnio gelmių purvas, prisotintas dujų ir mineralų.
 

Kaip veikia purvo procedūros?


Durpės yra ilgai trunkančio, beveik nepatenkant deguoniui, augalinių organizmų irimo produktas. Gydomųjų durpių veikimo mechanizmui paaiškinti keliamos įvairios hipotezės.
Šiuo metu manoma, kad purvo procedūros, veikdamos patį didžiausią žmogaus organą – odą per mechaninius, šiluminius, osmosinius, cheminius, skausmo ir kitus receptorius, sukelia sudėtingas refleksines reakcijas. Pirmiausia pradeda veikti trofiniai (audinių mitybos) refleksai. Odoje atsipalaiduoja biologiškai veiklios medžiagos, į kurias pradeda reaguoti visos organizmo sistemos.
Yra skiriamos trys gydomojo purvo procedūros fazės: refleksinė – kai išorinė purvo energija paveikia odos receptorius, kurie savo ruožtu veikia centrinę nervų sistemą. Antroji fazė – tai atsakas į pirmąją. Tai neurocheminė fazė, kai atsipalaiduoja biologiškai veiklios medžiagos, kurios cirkuliuodamos kraujyje, stimuliuoja nervų sistemą. Trečioji fazė – atoveiksmio, trunka ilgiausiai (2–24 val. ir ilgiau).
Dėl purvo aplikacijų sukeltų organizme poslinkių normalizuojasi įvairios funkcijos, gerėja audinių ir organų kraujotaka, mityba, didėja deguonies įsisavinimas, aktyvėja vidaus sekrecijos liaukų veikla, ypač jeigu ji buvo nepakankama, gerėja įvairių uždegiminio proceso produktų pašalinimas.
Dėl šių priežasčių pasireiškia skausmą mažinantis, uždegimą slopinantis, desensibilizuojamasis poveikiai. Aktyvuojasi organizmo apsauginis ir prisitaikymo mechanizmai.
 

Kuo išskirtinis baltasis purvas?


Baltasis gydomasis purvas – tai organinės kilmės esamų ar buvusių gėlavandenių ežerų dumblas. Jo gydomosios savybės vertinamos dėl geresnių nei kitų gydomųjų durpių purvų šiluminių rodiklių, taip pat jame daug organinių, biologiškai veiklių medžiagų, mikroelementų (geležies, mangano, cinko, vario, chromo, kobalto ir kt.).
Procedūros metu baltasis purvas savo svoriu nesmarkiai slegia, tarp jo ir odos susidaro trintis, todėl gaunamas mikromasažo (mechaninis) efektas. Prilipęs prie odos, jis tarsi „priklijuoja“ negyvas ląsteles, bakterijas, kenksmingas medžiagas ir taip valo odą ir organizmą. Be to, jis drėkina odą, saugo ją nuo išsausėjimo ir senėjimo.
Atsižvelgiant į baltojo purvo temperatūrą (terminis efektas), oda iš jo pasisavina biologiškai veiklias į vitaminus ir hormonus panašias medžiagas, mikroelementus. Dėl to organizme lėtėja ar visai sustoja uždegimo procesai, suaktyvėja pagrindinių organizmo liaukų veikla (skydliaukės, lytinių, hipofizio, antinksčių), stiprėja imunitetas.
Taigi baltasis purvas veikia visą organizmą, sukeldamas sudėtingus procesus, pagerindamas jo atsparumą ir taip skatindamas sveikimo procesą.
 

Svarbu – specialisto priežiūra


Durpinis purvas per odą paveikia centrinę nervų sistemą, vėliau ir visą organizmą. Tačiau procedūrų metu labai svarbu per daug nedidinti purvo temperatūros, kad uždegimo fazėje nebūtų perkrovos, nes tada galime sulaukti priešingo rezultato – ligos procesas gali paūmėti.
„Gydomąjį purvą rekomenduočiau pacientams, sergantiems stuburo, sąnarių, raumenų, raiščių, nervų, virškinamojo trakto bei ginekologinėmis ligomis. Taip pat jis labai padeda po traumų, nudegimų, nušalimų“, – sako Druskininkų sanatorijos „Eglė“ medicinos direktorius A.Balčius.
Pašnekovo teigimu, ne visi žmonės gali pakelti įvairias gydomojo purvo procedūras. Pavyzdžiui, esant ūminei ligos stadijai, pakilus kūno temperatūrai, esant aktyviai tuberkuliozės formai, širdies nepakankamumui, piktybiniams navikams, pakartotiniams kraujavimams, nėštumui, purvo procedūrų skirti negalima, nes liga gali paūmėti.
„Prieš nuspręsdami pasinaudoti purvo procedūromis, būtina pasitarkite su gydančiu gydytoju, kuris šias procedūras turi skirti individualiai, atsižvelgdamas į kiekvieno paciento sveikatos būklę“, – pabrėžia A.Balčius.
 

Geriausias – vietinis


Lietuvoje daugiausia vartojamas vietinis gydomasis purvas. Atlikti moksliniai tyrimai leidžia daryti išvadą, kad Druskininkų kurorto durpinis purvas yra vienas iš geriausių Europos terapiniuose kurortuose naudojamų purvų.
„Eglės“ sanatorijoje gydymui naudojamas durpinis purvas kasamas Jovaišių karjere. Sanatorijoje atliekamos purvo aplikacijos, purvo vonios, ginekologiniai ir rektaliniai purvo tamponai, dantenų aplikacijos, elektropurvo procedūros.
 

Purvu gydomos:


Judamojo–atramos aparato ligos: lėtiniai artritai, deformuojančios artrozės, Bechterevo liga, osteochondrozė, raumenų ir raiščių pažeidimai, kontraktūros.
Periferinės ir centrinės nervų sistemos ligos: radikulitas, Reino liga, po stuburo diskų pašalinimo operacijų, esant liekamiesiems reiškiniams po uždegiminių, trauminių galvos smegenų pažeidimų.
Lytinių organų ligos: gimdos uždegimas, moterų nevaisingumas, lėtiniai prostatitai, epididimitai.
Virškinamojo trakto ligos: opaligė, gastritas, kolitai, hepatitai.
Kitos ligos: arterinė hipertenzija, lėtinė pneumonija, odos ligos (lėtinė egzema, neurodermitas, psoriazė), celiulitas.

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai