Sveikas žmogus
Sveikas žmogus
Pradžia  » NETRADICINĖ MEDICINA  » Smėlio dėžė – ne tik vaikams

Smėlio dėžė – ne tik vaikams

„Smėlio dėžės metodas – tai simbolinis žaidimas, kuris savaime veikia gydančiai, ir visai nesvarbu, ar vaiką, ar suaugusįjį. Amžius nėra svarbu, kadangi kiekvienas žmogus turi natūralų žaidimo, kūrybiškumo impulsą, – sako Praktinės psichologijos centro jungistinės krypties psichoanalitikė Goda Rukšaitė, paklausta, kodėl žaidimo metodas taikomas suaugusiems žmonėms. Su pašnekove kalbame apie šį dar daug kam mažai žinomą terapijos metodą ir jo taikymą praktikoje.

 

Pirmiausia, kiek seniai šį metodą taikote praktikoje?

 

Kaip pagalbinį metodą smėlio dėžę analitinėje terapijoje pirmoji išbandė G. Gudaitė (Gražina Gudaitė – VU profesorė, jungiškosios krypties psichoanalitikė – red. past.), vėliau pradėjau ir aš. Dabar kolekcionuojame medžiagą, kad klientui būtų iš ko rinktis.

 

Ar pats klientas renkasi šį metodą, ar jisai siūlomas?

 

Būna įvairiai. Pavyzdžiui, terapeutė analitikė Alice Merz (Ciurichas, Šveicarija), pas kurią teko mokytis, smėlio dėžės metodą taikė kaip pagrindinį terapijos būdą. Taigi jos klientai žinojo, kad terapija vyks būtent tokiu būdu. Aš jį naudoju kaip pasirinkimo metodą. Kartais žmogus gali tiesiog išbandyti, kas tai yra. Taip pat labai tinka tais atvejais, kai jam sunku kalbėti apie savo problemą.

 

O jei žmogus gali kalbėti, ar toks metodas padeda geriau įvertinti jo būklę?

 

Kadangi siūloma rinktis figūrėles negalvojant, tai, kas patraukia akį, čiupnėti, nėra prašoma sudėlioti kokią racionalią istoriją, tai besirinkdamas žmogus net nežino, ką nori tuo pasakyti. Tai yra kaip projekcija, daugiau matome tai, kas yra pasąmonės lauke. Ir pagal tai, kas susidėlioja, kokie simboliai, kokie jų santykiai, atsispindi pasąmonės informacija, o kalba žmogus daugiausia racionaliai.

 

Tačiau juk racionalumas niekur nedingsta ir dėstant paveikslus?

 

Taip, būtent dėl to svarbu ilgalaikis patyrimas. Pradžioje gal tai būna sugalvota labiau, paskui žmogus įsidrąsina ir gali sau leisti labiau eksperimentuoti, nebegalvoti. Tuo labiau kad mes nieko žodžiu neinterpretuojame.

 

Tačiau vėliau Jūs vis tiek kažkaip vertinat? Kaip kalbate apie tai su klientu?

 

Pats procesas yra gydantis, pats veikia. Bet vėliau gali būti skirtingai. Mano minėtoji A. Merz apskritai nieko neinterpretuodavo, tik pabaigoje manęs klausdavo, gal aš galiu tai, kas susidėliojo, kažkaip pavadinti, gal noriu ką nors pasakyti. Kartais mes taikom geštaltinės psichoterapijos principus, paskatiname žmogų iš skirtingų figūrų perspektyvų papasakoti istoriją, taigi žodžiais apibūdinti tai, kas susidėliojo, bet nebūtinai.

 

Ar Jums pačiai reikėjo laiko tam, jei taip galima sakyti, pasinėrimui?

 

Tikrai, man reikėjo laiko.

 

Nuo ko priklauso tas „žaidimas“?

 

Tai labai priklauso nuo kliento, gal net nuo tipologijos. Vienam labai svarbūs loginiai ryšiai, žmogus dėlioja istoriją, kitas tiesiog iš karto mato bendrą vaizdinį, dar kitas daugiau renkasi pagal figūrėles. Jos gali atrodyti ir visiškai nesusijusios, vos ne atsitiktinai parinktos, vaizdinys gali būti ne toks logiškas.

 

Dar šiek tiek apie pačią dėžę. Jūs kaupiate figūrėles, pagal ką jas parenkate?

 

Tai tarsi mažas pasaulio modelis. Turi būti viskas – tai ir neorganinės formos, pavyzdžiui, akmenys, medžio gabaliukai, toliau žolių, gėlių imitacijos, medžiai, kiti augalai, gyvūnai (naminiai ir laukiniai), įvairiausi paukščiai, toliau žmonės, visų rasių. Taip pat skirtingi tipažai – ir karaliai, ir riteriai, ir šiuolaikiniai žmonės, dirbantys ir atostogaujantys, kūdikiai ir senukai. Taip pat saulė, menulis, piramidės, šventyklos, įvairiausi daiktai, meno kūriniai. Taip pat iki dievybių, netgi skirtingų kultūrų dievybių, ir abstrakčių daiktų.

 

Tai reikia be galo didelės kolekcijos?

 

Taip. Kas užsiima tiktai smėlio dėžės metodu, turi milžiniškas kolekcijas. Kai didelė įvairovė, žmogus gali tiksliau pasirinkti. Naudojant kaip papildomą būdą, stengiamasi turėti visko, kas atspindėtų esmines kategorijas.

 

Būtų dar įdomu ar, sakykim, racionalesni žmonės logiškiau renkasi, gal materialesnius daiktus?

 

Na, mes skatinam žmogų neturėti išankstinio sugalvojimo, rinktis tai, kas iškyla čia ir dabar. O abstraktumas nuo racionalumo lygio nepriklauso.

 

Kiek paprastai reikia tokių seansų? Nuo kada jau pradedama galėti „būti čia ir dabar“?

 

Vėlgi priklauso nuo kliento būklės, kiek jaučiasi saugus. Pavyzdžiui, dideles traumas patyrę žmonės iš viso negali apie jas kalbėti, tokiu atveju didžiulė terapijos dalis – tiktai dėliojimas, pradžioje tik smėlio žarstymas. Kol žmogus ima kalbėti, gali praeiti ir keleri metai.

Kalbant apie sąlyginai sveikus žmones, tai, pavyzdžiui, aš naudoju ne kiekvieną seansą, bet kai, sakykim, „stringa“ terapija. Taip pat metodas naudojamas kaip santykių perkėlimas, kai sunku kalbėti apie tai, kas vyksta. Taip pat galima siūlyti pavaizduoti sapną, jeigu jis labai traukiantis dėmesį. Taigi aš taikau tada, kai reikia, nesu su vienu žmogumi dirbusi metus vien tuo būdu.

 

O ar vis dėlto nusakomos tam tikros gairės, jei žmogus susiduria pirmą kartą? Ar turi užpildyt visą dėžę?

 

Na, pirmiausia klientas nieko neturi, visiška laisvė. Taip ir paaiškinam: imk ką nori, apžiūrėk, čiupinėk, vadovaukis ne protu, o jausmu. Gali iš viso tiesiog žaisti, nedėti jokių figūrėlių. Minėtos A. Merz seminare teko girdėti, kad giliai traumuoti žmonės tiesiog žaidžia su smėliu, jį perstruktūruoja ir taip valdo. Tai jau pradinis etapas. Iš pradžių net baisu kažką imti, ir tik palaipsniui tarsi atsiranda jausmas, kad galima kažką padėti.

 

O kaip vyksta seansas, ar darbas turi būti pabaigtas vieno seanso metu, ar tęsiamas kitą kartą?

 

Paprastai laukiame, kol darbas baigiamas. Kai matome, kad klientas kurį laiką nieko nebedaro, klausiam, ar yra jausmas, kad darbas užbaigtas. Jei taip, galima jį pavadinti, darbas fotografuojamas. Tada ir to paties seanso metu klientas gali daryti keletą tokių paveikslų, bet kito seanso metu toliau nebetęsiama. Klientas išeina su tuo paskutiniu vaizdu, terapeutas viską sutvarko, pats žmogus savo darbo nesugriauna.

Paprastai daromos dvi nuotraukos: viena klientui, kita terapeutui. Klientas gali turėti savo albumą ir pats matyti visą dinamiką.

 

Ką turite galvoje sakydama dinamika?

 

Na, pavyzdžiui, pradžioje žmogus nesaugiai jaučiasi, gali šimtus figūrų prikrauti, ir vis nėra užbaigtumo jausmo, o gale sudėti vaizdinį su daug aiškesne struktūra, mažiau chaoso.

 

Tai tas struktūros aiškumas vis dėlto kažką sako?

 

Priklauso nuo pradinio taško, jei yra problema, tai sako, bet gali būti, kad žmogus kaip tik stengiasi viską kontroliuoti ir pabaigoje atsiranda išsilaisvinimas, tai jis sudės absoliučiai nesusijusius dalykus ir daug laisviau.

 

Ar šis metodas yra daugiau diagnostikos tikslas, ar terapija?

 

Be abejo, atlieka diagnostinę funkciją, bet iš esmės svarbus pats procesas. Juk sakoma, kad terapija – tai eksperimentavimas sus savimi. Seansų metu žmogaus pasąmonė patenka į tam tikrą ryšį, tam tikrą dialogą, ir per tą dialogą vyksta gydymas.

 

Dar šiek tiek apie dėžę. Skaičiau, kad dugnas ir šonai paprastai nudažyti mėlynai? Kodėl?

 

Kad būtų vandens galimybė, jeigu praskirtum smėlį, galėtum pavaizduoti upę, jūrą ir pan. Ir paprastai būna dvi dėžės. Vienoje galima naudoti šlapią smėlį, pilti vandenį ir daryti visai kitokį paveikslą. Kad kuo daugiau galimybių būtų savo būsenai išreikšti.

 

Kuo šis metodas skiriasi nuo kitų meno terapijos rūšių?

 

Priklauso nuo to, kaip interpretuojama, ir meno terapija gali labai skirtis. Gal vis dėlto tai daugiau visa apimantis metodas – kadangi tai ir lytėjimas, ir akys, dalyvauja ir jausmai, trimatė erdvė.

 

Ar yra kam jis visiškai netinka?

 

Manau, kas visiems tinka, nebent, kai klientai patys atsisako.

 

O kuo motyvuoja atsisakydami?

 

Vis dėlto tai yra už ego gynybos ribų, žmogus negali iki galo kontroliuoti, jis nežino, ką pasako. Todėl tiems, kurie labai akcentuoja racionalų lygmenį gyvenime, labai sunku ir kartais net baisu naudoti smėlio dėžes.

 

Teko skaityti, kad kartais žaidimas smėlyje sukelia stiprias fiziologines reakcijas. Ar gali taip stipriai veikti?

 

Gali, kai netikėtai paliečia svarbų dalyką: koks nors vaizdinys, savasties simbolika gali sukrėsti žmogų, jeigu jis yra labai giliai pasinėręs į tą, ką daro.

 

Teko girdėti smėlio dėžės sulyginimą su mandala. Ar čia yra kokių panašumų?

 

Mandala atspindi kosmosą, kartu ir vidinį kosmosą, o smėlio dėžės terapija yra to vidinio kosmoso dėliojimas. Manoma, kad savastis yra reguliuojantis centras. Smėlio dėžės centras (arba lapo centras dailės terapijoje) yra kaip įsivaizduojamas savasties centras, apie kurį sukasi patyrimas. Kartais žmogus smėlio dėžėj gali dėlioti mandalą. Jeigu dėliojasi mandala, pasąmonė tokią struktūrą „išmeta“ kaip atliekančią reguliuojančią funkciją. Taigi tam tikrų paralelių galima rasti, bet taip tiesiai neprilyginčiau.

Susiję straipsniai

Rodyti daugiau

Video

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi forumo įrašai

Sveikas žmogus Sveikas žmogus

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2024. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2024. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS