ADATINIS ERŠKĖTIS (lot. Rosa acicularis Lindl.)

Rosa – tai senovės romėnų augalo pavadinimas. Pateikiame daugumai erškėtrožių rūšių būdingas savybes. Manoma, jog erškėtrožė, kuri auginama daugiau kaip 3000 metų, kilo iš Mažosios Azijos. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai, persai ją augino ne tik kaip dekoratyvinį augalą, bet plačiai naudojo kosmetikoje ir parfumerijoje. Krikščionių legenda byloja, kad Rojaus sode erškėtrožė augo be spyglių. Spygliai užaugo tik po nusidėjimo, kad primintų žmogaus nuodėmingą prigimtį. Dabar rožės paplitusios visoje Šiaurės Amerikoje, Naujoje Zelandijoje ir laikomos įkyriomis piktžolėmis. Augalas paplitęs Europoje (Šiaurėje iki Pietų Skandinavijos), Rusijos europinėje dalyje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir Irane. Lietuvoje dažnas augalas (išskyrus šiaurinę jos dalį). Lietuvoje erškėtrožė auga pamiškėse, miško aikštelėse, išretintuose miškuose, kirtimuose, krū muose, atviruose šlaituose, upelių krantuose bei patvoriuose, pakelėse, dykvietėse, auginama darželiuose, soduose, gamybiniuose plotuose. Neretai erškėtrožės naudojamos gyvatvorei formuoti. Jos mėgsta vidutinio drėgnumo derlingus dirvožemius. Lietuvoje natūraliai auga devynios rūšys, be to, šešios introdukuotos rūšys (tikslingai perkeltos augalų rūšys ir veislės į vietoves, kuriose jų anksčiau nebuvo) auga be ypatingos priežiūros (kai kurių būna ir sulaukėjusių). Erškėtrožės vaisiai yra netikrieji, 1,5–3 cm ilgio, uogos pavidalo, raudoni ir blizgūs. Tikrieji vaisiai, riešutėliai,yra jų viduje ir paprastai vadinami sėklomis. Erškėtrožė dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis.

Lietuvoje dažniausiai auga paprastasis erškėtis (Rosa canina L.) ir raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa Thunb.). Vaistinei žaliavai tinka ir šios rūšys: adatinis erškėtis (Rosa acicularis Lindl.), geltondyglis erškėtis (Rosa beggeriana Schrenk), miškinis erškėtis (Rosa majalis Herrm.), pakrūminis erškėtis (Rosa corymbifera Borkh.), daurinis erškėtis (Rosa daurica Pall.), Fedčenkos erškėtis (Rosa Fedtschenkoana RGL), prancūzinė rožė (Rosa gallica L.), floribundinė rožė (Rosa floribunda Stev.), kokano erškėtis (Rosa kokanica Regel ex Juz.), smulkiažiedis erškėtis (Rosa psammophila Chrsan), raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa Thunb.), vilnotasis erškėtis (Rosa tomentosa Smith.), zangezurinis erškėtis (Rosa zangezura P. Jar.). Vartojami augalo vaisiai (stambialapės rožės vartojami lapai). Erškėtrožės vaisiai (erškėtuogės) džiūsta greitai, nepraranda daug vitamino C, jeigu ruošiama taip: prinokusios didesnės erškėtuogės perpjaunamos, išimamos sėklos, išvalomi plaukeliai. Džiovinant taip paruoštas erškėtuoges, sustabdoma fermentų veikla. Prinokusiose erškėtuogėse yra vitamino C (askorbo rūgšties), beta karoteno (provitamino A), vitaminų B1, B2, PP, P, K, E, angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės), flavonoidų, organinių rūgščių (citrinų, obuolių), riebalinio ir eterinio aliejaus, mineralinių medežiagų (kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, sieros, geležies, molibdeno, mangano, cinko, vario ir kitų), kitų medžiagų. Adatiniame erškėtyje askorbo rūgšties yra 0,4–1 proc., paprastajame erškėtyje – 0,9 proc., dauriniame erškėtyje – 0,2–1,8 proc., miškiniame erškėtyje –0,4–1,4 proc., raukšlėtalapiame ir fedčenkos erškėčiuose – iki 0,6 proc.

Erškėtrožės lapuose askorbo rūgšties yra 1–1,5 proc. Tradicinės indikacijos: vitamino C šaltinis. Dar (→) Hipokrato laikais erškėtrožė buvo vertinama ir žinoma dėl daug vitaminų ir kitų vertingų medžiagų sukaupusių uogų. Iki šiol išliko graikų išpopuliarintas jos pavadinimą – šunų rožė, ypač vertintas vaistas šunų įkandimams gydyti. Dozavimas ir vartojimas. Erškėtuogių vartojami produktai yra arbatos, užpilai, nuovirai, sirupai, tinktūros, gėrimai, sultys, odos priemonės (kaukės, losjonai), vonios, aliejai, marmeladas.

Arbatos gaminimas. 2 arbatinius šaukštelius (šaukštelyje yra apie 3,5 g žaliavos)džiovintų ir smulkintųerškėtuogių užplikyti 250 ml vandens ir 8–10 min. Palikti pritraukti. Gerti per dieną. Kitas paruošimo būdas: 2 valgomuosius šaukštus džiovintų erškėtuogių kelias valandas pamirkyti šaltame vandenyje, užpilti 200 ml vandens, kaitinti iki virimo (bet neužvirinti), po to iš karto perkošti ir gerti. Gaminamos erškė tuogių ir juodųjų serbentų uogų, erškėtuogių ir mėlynių, erškėtuogių, raudonėlių ir jonažolių, erškėtuogių ir ramunėlių žiedų arbatos. Užpilo gamyba: 10 g erškėtuogių termose užplikyti 1 stikline verdančio vandens, palikti 10–12 val., perkošti. Gerti po pusę stiklinės arba po 1 stiklinę 2 kartus per dieną prieš valgį.

Kitas paruošimo būdas: 20 g erškėtuogių užpilti 0,5 l verdančio vandens termose, palaikyti 8-10 val., nukošti per marlę, įdėti medaus. Gerti po stiklinę rytą ir vakare. Šaltoji erškėtuogių ištrauka: 2 valgomuosius šaukštus džiovintų erškėtuogių užpilti 1 stikline virinto vandens, leisti nusistovėti uždengtame inde, perkošti ir gerti. Nuoviro gamyba: 1 valgomąjį šaukštą susmulkintų erškėtuogių užpilti 200 ml verdančio vandens, 10 min. Kaitinti ant mažos ugnies, palaikyti 4–6 val. šiltai, nukošti per marlę, įdėti medaus. Gerti po pusę stiklinės 2–3 kartus per dieną prieš valgį. Nepatartina vartoti erškėtrožių, kurios buvo užaugintos naudojant pesticidus. Erškėtuogės turi nemažai rūgšties, todėl žmonės, kurių skrandžio sulčių rūgštingumas yra padidėjęs, nėščios moterys, pacientai, sergantys tromboflebitu, erškėtuoges turi vartoti labai atsargiai. Erškėtuogėse yra gausu dygių plaukelių, kurie gali sukelti niežėjimą.

 

Susiję straipsniai

Mūsų draugai

Mūsų draugai